Mariaus Jonučio paroda „Nesutelpančio subjekto istorija“.

Balandžio 3 d., 17 val. kviečiame  į Mariaus Jonučio parodos „Nesutelpančio subjekto istorija“ atidarymą. 

Autorius apie parodą: Esu žemaitis iš Vilniaus, kur 1965 gimiau, dabar gyvenu Dzūkijos kaime. Mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje Vilniuje, ten pat Dailės akademijoje, dar truputį Diuseldorfo Dailės akademijoje, Dailininkų sąjungos narys, parodas rengiu nuo 1990 metų, bus turbūt jau per 70 personalinių, daugiausiai be abejo Lietuvoje, dar daug Danijoje, viena kita dar kitur.

Paišau paveikslus, dažnai su medinėmis detalėmis, skulptūras kartais pjaustau, kai geri žmonės paprašo darau kažkokius interjero ir eksterjero dalykus, kartais iliustruoju knygas. Su Klaipėdos etnokultūros centru kaip tik ir susipažinau, prieš keletą metų kabindamas ten savo medines iliustracijas lietuviškų pasakų knygai „Karalaitė ant stiklo kalno”.

Nieko nekuriu (na, išskyrus krosnį ar grilį), tik dirbu, esu dailininkas darbininkas. Baisus tinginys, tingiu viską, išskyrus dirbti. Tingiu važiuoti į miestus su visokiais reikalais, į krautuves, tingiu rašyti tokius tekstus, kaip šis, dalyvauti renginiuose su galbūt naudingais žmonėmis, vaikščioti į muziejus ir parodas. Netingiu daryti paveikslus, nelaukdamas mistinio įkvėpimo, turiu bent pusvalandį laiko – sėdu ir dirbu, netingiu malkas kapoti, žolę pjauti, namus statyti.

Šioje parodoje rodau, ką padariau per paskutinį pusmetį, na, išskyrus tai, ką jau išsivežė žmonės, nes gyvenu tik iš to, ką paišau, su loterija nesiseka. Darbų yra įvairių, keletas skirtingų serijų, tai bendrą pavadinimą parodai buvo nelengva sugalvoti, kaip visada. Nesutelpančio savyje subjekto tema gal vyraujanti tose naujausiose mano serijose, ir šiaip, ji turbūt yra viena iš meno indikacijų, nes jei sutelpi, tai kam tada eiti į išorę, kam tepti švarią drobę, kam leisti tuos garsus iš burnos dainuojant? Ir tie garsai, spalvos ir idėjos būtinai subjektyvūs, nes kitaip bus melas, jei darysi ne tai, ką jauti ir galvoji, o tai, ko visi tikisi – jau bus politika ar komercija, apie tai nesinori kalbėti. Be abejo, kažkiek objektyvumo darbai gauna, kai sutinka kažkokį rezonansą ir supratimą iš žiūrovo, už ką visada esu dėkingas. Svarbu tik nepapulti į didžiausio tiražo žurnalą, kur jau tampi nebe žmogum, o preke, kokakola ir pica.

Čia pas mus kaime pavasaris, ant Verbliūdo ežero nutirpo ledas, šimtas ančių plaukioja ir vaikšto po sodą, loja stirnos miškelyje, vanagas terasoje zyles vaiko, gervės kas rytą ant kalniuko sveikina dieną. Gyvenimas gražus, Ukraina laimės, Lietuva amžinai žydės. Bet turime stengtis.