Nematerialaus kultūros paveldo sąvadas

Šiupinio šventė Mažojoje Lietuvoje

Šiupinys – archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą – Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip lengvai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose. Pirmąją Šiupinio šventę – lietuvininkų pobūvį, kurio metu ragaujama šiupinio košė, vyksta meninė programa – 1927 m. surengė Klaipėdos lietuvių moterų draugija Bumbulienės svetainėje.

Kasmet rengtos šventės nuo 1940 m. buvo sumenkusios, tačiau šeimose tradicija gaminti šiupinį nebuvo nutrūkusi, o pokariu Šiupinio pobūviai mėgti ir organizuoti lietuvininkų išeivių Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Po 1990 m. lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ atgaivino Šiupinio šventę Klaipėdoje. Tradiciškai ji vyksta kasmet įvairiose Klaipėdos, Šilutės, Priekulės ir kt. bendruomenėse, evangelikų liuteronų parapijose.

Įvairaus amžiaus bendruomenių nariai, parapijiečiai susirenka pabūti kartu, pabendrauti, giesme šlovinti Dievą, pamuzikuoti, padainuoti, drauge atlikti užduotis. Šiupinio skanavimas yra tapęs neatsiejama Užgavėnių šventės dalimi daugelyje Mažosios Lietuvos savivaldybių, seniūnijų. Laikomasi tradicinės valgio gaminimo technologijos – ištroškinamos bulvės, žirniai, o mėsos produktai verdami, troškinami, kepami atskirai ir patiekiant uždedami ant šiupinio. Ieškoma naujų, įtraukių formų renginiui paįvairinti – organizuojamas šiupinio virimo čempionatas, šventės metu renkamos lėšos labdarai, kasmet vis kita šeima gamina patiekalą ir į savo kiemą sukviečia kaimo gyventojus.

Anksčiau, priklausomai nuo vietos ypatumų, socialinio statuso ir pan., kiekvienoje šeimoje gaminant šiupinį buvo laikomasi savų tradicijų. Šiais laikais valgio gaminimo receptūra kinta dėl naujų maisto produktų atsiradimo, tačiau autentiškas lietuvininkų šiupinys neįsivaizduojamas be kiaulienos ir žirnių. Lietuvininkų kulinarinį paveldą, kartu ir muziką, šokius populiarinanti Šiupinio šventė apima ir krašto šviesuolių atminimą, labdaringas veiklas, kultūrinės edukacijos formas, užtikrinant tradicijos, kaip regiono kultūrinės savasties raiškos elemento, perdavimą šeimose, bendruomenėse.

Teikėjas - Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, 2023 m.
Saugotojai - Lietuvininkų organizacijų Lietuvoje ir pasaulyje nariai, evangelikų liuteronų parapijų bendruomenės, Mažosios Lietuvos regiono kultūros institucijos

Mažosios Lietuvos instrumentinio muzikavimo tradicija

Rašytiniai šaltiniai liudija Mažosios Lietuvos teritorijoje savadarbiais ir pirktiniais instrumentais muzikavus jau nuo XVI a. Prūsijos lietuviai kanklėmis, trimitais, birbynėmis, būgnais, švilpynėmis, smuikais, dambreliais, kiek vėliau ir cimbolais, citromis, psalteriumais, kitais styginiais, mediniais ir variniais pučiamaisiais instrumentais muzikavo bendruomenės ir šeimos apeigose, pasilinksminimuose, grojo dainų melodijas, šokius ir pritardavo religinėms giesmėms. Ši lietuvininkų muzikavimo tradicija kisdama gyvavo iki XX a. vidurio. Po Antrojo pasaulinio karo į Klaipėdos kraštą atsikėlę naujakuriai atsinešė savo muzikines tradicijas, mažėjant vietinių gyventojų, primirštas ir senasis grojimo repertuaras bei stilius.

Mažosios Lietuvos muzikavimo tradiciją imta gaivinti XX a. 8–9 deš., istorinių muzikos instrumentų tyrinėtojui ir meistrui Antanui Butkui rekonstravus Mažosios Lietuvos muzikos instrumentus: kankles-arfą, psalteriumą, ragą-trimitą, švilpynę ir pan. Jo pėdomis pasekė kiti meistrai, ir netrukus autentiško pavyzdžio muzikos instrumentais ėmė groti Klaipėdos miesto ir rajono, Šilutės rajono, Neringos savivaldybėse gyvuojantys folkloro ansambliai, kitų Lietuvos regionų folkloro kolektyvai. Remdamiesi moksliniais tyrimais, rašytiniais šaltiniais ir etnografine medžiaga, eksperimentuodami ansambliai atkuria Mažosios Lietuvos muzikavimo tradiciją ir ją plėtoja daugiau kaip tris dešimtmečius. Muzikos instrumentais pritariama dainoms ir evangeliškoms giesmėms, grojamos dainų, šokių, ratelių melodijos iš Rytų Prūsijos vokiškų leidinių bei XX a. ekspedicijų Klaipėdos krašte užrašų. Solistų ir kapelų grojimo maniera gana individuali – charakterį diktuoja melodijos dermė, metroritminė struktūra, atlikimo kontekstas.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono kultūros tęstinumo ženklu tapusios muzikavimo tradicijos atkūrimo ir išsaugojimo pagrindas – istorinės žinios, muzikos instrumentų rekonstravimo ir įvairi tradicinio muzikavimo patirtis bei kūrybiškumas. Profesionalių kolektyvų vadovų ir muzikantų dėka gimsta ir autorinės kompozicijos, grojamos drauge su klasikinės, džiazo, elektroninės muzikos atlikėjais.

Teikėjas – Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, 2022 m.
Saugotojai – Klaipėdos krašto folkloro ansambliai, pavieniai muzikantai, muzikos instrumentų meistrai.

Lietuvininkų dainavimo tradicija

Lietuvininkų dainavimo tradicija yra ryškus Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo. Tradicijos senumą liudija aisčių, prūsų genčių paminėjimai ir fragmentiški papročių aprašymai IX–X a. šaltiniuose, o savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka.

Mažosios Lietuvos muzikinis dialektas yra heterogeniškas. Dainų tekstai ir melodijos rodo du savitus dainų plotus – šiaurinį ir pietinį. Jie beveik sutampa su vakarų žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėmis, kuriomis kalbėjo lietuvininkai. Lietuvininkų dainoms būdinga monodija ir unisoninis atlikimas, platus melodijų diapazonas, vyraujančios mažorinės bei sãvitos kintamosios dermės, elegiška nuotaika. Kadaise svetimšaliams metraštininkams atrodęs grubus, vilkų staugimu vadintas dainavimas ilgainiui tapo santūriu, lyrišku. Tradicijos kaitą lėmė sąveika su religine ir pasaulietine muzika, pietizmas bei Apšvietos amžiuje pasikeitęs požiūris į folklorą. Dainų repertuare vyrauja vestuvinės, šeimos ir karinės-istorinės, retos yra kalendorinės, vaikų dainos. Poetikai būdingas lyrizmas, gamtos ir meilės motyvai. Regiono dainavimo tradicijai išskirtinumą suteikia Baltijos jūros, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrančių žvejų gyvensena.

XX a. istoriniai įvykiai, geopolitiniai procesai dramatiškai pakeitė Mažosios Lietuvos gyventojų demografinę sudėtį. Nuolat mažėjo vietinių žmonių, geso ir natūralioji dainavimo tradicija.

Mūsų dienomis ją perėmė ir sąmoningai palaiko Mažosios Lietuvos folkloro kolektyvai ir čia gyvenantys šiai kultūrai pasišventę žmonės. Siekiama atskleisti ir įamžinti ne tik lietuvininkų dainavimo tradiciją, bet ir krašto istoriją kūrusių asmenybių atmintį, atkurti ir kūrybiškai plėtoti lietuviškąją regiono tapatybę.

Teikėjas – Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, 2020 m.
Saugotojai – Mažosios Lietuvos folkloro ansambliai, bendruomenės, lietuvininkų dainų atlikėjai

Mažosios Lietuvos delmonai

Delmonas – dekoruotas tekstilinis krepšelis, lietuvininkių ryšėtas ties juosmeniu, šiandien atpažįstamas kaip išskirtinis ir privalomas Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo elementas, tapęs šį regioną pristatančiu ženklu.

XVIII a. pab.–XX a. pr. liaudies aprangoje delmonai atliko praktinę funkciją – darbuojantis namuose ir išeinant iš namų į juos susidėdavo smulkius daiktus. Be to, jie buvo ir tebėra viena puošniausių kostiumo detalių, kruopščiai išsiuvinėtų įvairiaspalviais siūlais ir stiklo karoliukais, pažymėtų prasminiu tekstu, data, inicialais, augaliniais ornamentais, smulkiais siužetiniais elementais. Rankdarbyje derinami skirtingų faktūrų, spalvų bei ornamentų audiniai, krepšelis gali būti įvairių formų: stačiakampis, lygia, suapvalinta, platėjančia ar banguota apačia, trapecija ar daugiakampis.

Lietuvininkės delmonus dekoravo bei siuvosi pačios arba užsisakydavo pas siuvėjus. Atitikmenų aptinkama kaimyninių tautų liaudiškos aprangos komplektuose ir aukštuomenės puošmenų kolekcijose.

Nors politinių suiručių metu delmonai buvo slepiami po sijonais, savo paskirties neprarado – juose nuo pašaliečių akių slėpė pinigus, dokumentus, laiškus. Delmonus moterys pasiimdavo išvažiuodamos ar ištremtos iš tėvynės. Politinėms aplinkybėms pasikeitus, dalis šių rankdarbių, jau kaip tapatybės raiškos įtvirtinimas, perduoti vaikaičiams, grįžo į gimtinę pas artimuosius ar į muziejų fondus. Plačiau dėvėti Jie vėl pradėti XX a. 7–8 dešimtmetį atgimus tautiniams kostiumams.

Delmono siuvinėjimas turi gilesnę prasmę nei tik gražaus rankdarbio gaminimas aprangai ar interjerui puošti, tradicinis jo dekoras išreiškia tautiškumą, pasaulėžiūrą. Pačių siuvinėti ar iš meistrų įsigyti delmonai yra ryšimi ne tik prie tautinių kostiumų, bet ir prie šiuolaikinės aprangos kaip patogi, o dar labiau kaip originali, puošni ir labai asmeniška detalė. Šitaip per nenutrūkusią rankų darbo delmonų gamybos ir dėvėjimo tradiciją pasireiškė lietuvininkių bendruomenės tapatybė.

Teikėjas – Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, 2019 m.
Saugotojas – delmonų meistrai, mokytojai, muziejai ir etninės kultūros centrai