sitemap
cart

2024

„Lauksnos“ – prūsų kalbos žodis reiškiantis žvaigždes, šviesulius.

Ketvirtasis festivalis „Lauksnos“ vyks birželio 27-30 d.

Tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“ – analogo Lietuvoje ir Europoje neturintis tęstinis renginys. Birželio 27 – 30 d., festivalio metu, įvairiomis formomis bus pristatomos vertybės įtrauktos į UNESCO apsaugos konvencija reglamentuotus sąrašus bei nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Per keturias festivalio dienas bus pristatyta per 30 UNESCO saugomų ir į Lietuvos bei Latvijos nacionalinius sąvadus įtrauktų nematerialaus kultūros paveldo vertybių. Sulauksime apie 400 festivalio dalyvių iš 10 pasaulio šalių.

Šiais metais turėsime galimybę susipažinti su:
- Kaustineno smuikavimo tradicija (Suomija)
- Tradiciniu lenkų šokiu Polonezu (Lenkija)
- Fado tradicija (Portugalija)
- Lėlių teatro tradicija (Čekija)
- Kartvelų polifoniniu dainavimu (Sakartvelas)
- Gnaoua tradicija (Marokas)
- Mariachi tradicija (Meksika)
- Petrikivkos dekoratyvine tapyba (Ukraina)

Festivalio metu bus pristatytos visos lietuviškos UNESCO tradicijos: sutartinės, dainų šventės tradicija, kryždirbystė, ypatingą dėmesį skirsime pernai į sąvadą įtrauktai šiaudinių sodų tradicijai – festivalio metu veiks paroda, sodų rišimo dirbtuvės, festivalio teritoriją, papuoš „Šviečiančių sodų“ instaliacija.
****
Festivalio rengėjas - Klaipėdos etnokultūros centras
Globėjas - Klaipėdos miesto savivaldybė
Festivalio partneriai: Lietuvos kultūros taryba, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, I. Kanto viešoji biblioteka, Laikrodžių muziejus, Lietuvos Jūrų muziejus, Neringos muziejai, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas, Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Informaciniai rėmėjai – Kultūros uostas, dienraštis Klaipėda, Media traffic, ACM
Rengėjas
Festivalio rengėjas - Klaipėdos etnokultūros centras
Globėjas
Globėjas - Klaipėdos miesto savivaldybė
Iš dalies remia:
Lietuvos kultūros taryba
KAUSTINENO SMUIKAVIMAS IR KITOS SU TUO SUSIJUSIOS PRAKTIKOS
Tarptautinio nematerialaus kultūros paveldo festivalio ,,Lauksnos” metu bus pristatytas KAUSTINENO SMUIKAVIMAS IR KITOS SU TUO SUSIJUSIOS PRAKTIKOS. 
2021 m. tradicija įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Kaustineno liaudies muzika – tai suomių tradicija, kurioje pagrindinis, nors ir ne vienintelis, melodinis instrumentas yra smuikas. Būtent smuikas (su kitais instrumentais ar be jų) diktuoja šokių ar dainų tempą. Muzikai, pagrįstai grojimu iš klausos, būdingas sinkopuotas ir akcentuotas ritmas, pagal kurį lengva šokti. Savitas Kaustineno liaudies muzikos stilius ir grojimo technika gyvuoja jau daugiau nei 250 metų, o šios vietovės muzikantų repertuare yra keli šimtai melodijų. Kaustineno liaudies muzika grojama įvairiomis progomis: privačiai, bendruomenėse, viešose šventėse, vestuvėse ir kitose ceremonijose, koncertuose ir viešose improvizacijose bei kasmetiniame Kaustineno liaudies muzikos festivalyje. Atlikėjai dažnai vilki tradicinius kostiumus. Dauguma Kaustineno ir kaimyninių bendruomenių gyventojų šią muziką laiko esminiu savo asmeninio ir bendruomenės identiteto aspektu, net jei patys tradicijos nepuoselėja. Manoma, kad ji simbolizuoja priklausymo bendruomenei jausmą ir yra laikoma priemone ryšiams tarp kartų stiprinti. Šios tradicijos reikšmė akivaizdi viešųjų erdvių pavadinimuose ir simboliuose - pavyzdžiui, Kaustineno herbe vaizduojamas smuikas.
FOLKLORO ŠOKIŲ IR MUZIKOS GRUPĖ „OTTOSET” (SUOMIJA)
Kaustineno (Suomija) jaunimo asociacijos liaudies šokių ir muzikos ansamblis „Ottoset“ įkurtas 1985 m. Jo šaknys siekia senąsias Kaustineno liaudies šokių ir liaudies muzikos tradicijas. Svarbiausia asociacijos misija – sudaryti sąlygas vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems užsiimti liaudies šokiu ir liaudies muzika kaip prasmingu ir lavinančiu pomėgiu.
Jaunimo asociacija ir „Ottoset“ gerbia, vertina bei saugo savo vietinį nematerialųjį kultūros paveldą, Kaustineno smuikavimo bei liaudies šokių tradicijas ir yra aktyvūs šių gyvųjų tradicijų puoselėtojai. Ansamblio šokėjai, pradėję šokti liaudies šokius būdami trejų ar ketverių metų, dabar jau jaunuoliai. Jie nori tobulėti ir kaip šokėjai, ir kaip kolektyvas. Repertuarą sudaro tradiciniai suomių liaudies šokiai ir naujos jų interpretacijos. Grupėje yra 16 šokėjų, o kapeloje – šeši muzikantai. 
Grupės meno vadovė ir choreografė – Miia Timonen. 2022 m. ji buvo išrinkta Suomijos metų liaudies šokių vadove.
MAŽOSIOS LIETUVOS MUZIKAVIMO TRADICIJA
MAŽOSIOS LIETUVOS MUZIKAVIMO TRADICIJA
Rašytiniai šaltiniai liudija, jog Mažosios Lietuvos teritorijoje savadarbiais ir pirktiniais instrumentais Prūsijos lietuviai muzikavo jau nuo XVI a. Kanklėmis, trimitais, birbynėmis, būgnais, švilpynėmis, smuikais, dambreliais, kiek vėliau ir cimbolais, citromis, psalteriumais, kitais styginiais, mediniais ir variniais pučiamaisiais instrumentais muzikavo bendruomenės ir šeimos apeigose, pasilinksminimuose, grojo dainų melodijas, šokius ir pritardavo religinėms giesmėms. Ši lietuvininkų muzikavimo tradicija kisdama gyvavo iki XX a. vidurio.
Po Antrojo pasaulinio karo į Klaipėdos kraštą atsikėlę naujakuriai atsinešė savo muzikines tradicijas, mažėjant vietinių gyventojų, primirštas ir senasis grojimo repertuaras bei stilius.
Mažosios Lietuvos muzikavimo tradiciją imta gaivinti XX a. 8–9 dešimtmetyje, istorinių muzikos instrumentų tyrinėtojui ir meistrui Antanui Butkui rekonstravus Mažosios Lietuvos muzikos instrumentus. Jo pėdomis pasekė kiti meistrai, ir netrukus autentiško pavyzdžio muzikos instrumentais ėmė groti Klaipėdos miesto ir rajono, Šilutės rajono, Neringos savivaldybėse gyvuojantys folkloro ansambliai, kitų Lietuvos regionų folkloro kolektyvai.
Remdamiesi moksliniais tyrimais, rašytiniais šaltiniais ir etnografine medžiaga, eksperimentuodami ansambliai atkuria ir plėtoja Mažosios Lietuvos muzikavimo tradiciją. Muzikos instrumentais pritariama dainoms ir evangeliškoms giesmėms, grojamos dainų, šokių, ratelių melodijos iš Rytų Prūsijos vokiškų leidinių bei XX a. ekspedicijų Klaipėdos krašte užrašų. Profesionalių kolektyvų vadovų ir muzikantų dėka gimsta ir autorinės kompozicijos, grojamos drauge su klasikinės, džiazo, elektroninės muzikos atlikėjais.
Mažosios Lietuvos instrumentinis muzikavimas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktas 2022 m.
Festivalio “Lauksnos” metu Mažosios Lietuvos instrumentinį muzikavimą pristato Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansambliai “Alkiukai” ir “Kuršiukai” bei suaugusiųjų folkloro kolektyvai “Alka” ir “Kuršių ainiai”. Folkloro kolektyvų vadovai: Jolita Vozgirdienė, Alvydas Vozgirdas, Jonas Kavaliauskas, Elena Šalkauskienė, Ingrida Žmijauskienė, Gabija Kochanskaitė.
KETURIOS LATVIJOS INSTRUMENTINIO MUZIKAVIMO TRADICIJOS
Šiais metais festivalio „Lauksnos" metu bus pristatytos keturios Latvijos instrumentinio muzikavimo tradicijos, įtrauktos į Latvijos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąvadą!
GROJIMAS IEVINIO DIATONINE ARMONIKA (IEVIŅA ERMOŅIKA)  į Latvijos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąvašą įtraukta 2017 m.
Ieviņio armonikos – Vidžemei būdinga armonikų rūšis, kuri XX a. pirmoje pusėje buvo nepakeičiamas vaišių ir vakaronių muzikos instrumentas. Ji užima ypatingą vietą regiono kultūrinėje tradicijoje, nes kitų tipų armonikų šiame krašte praktiškai nebuvo, tačiau kituose Latvijos regionuose šios konstrukcijos armonika nebuvo paplitusi. Instrumentus gamino vietiniai meistrai. Armonikos tembras sodrus ir turtingas. Ji yra senovinės konstrukcijos, su dumplėmis, priklijuotomis prie medinių rėmų, turi specialų klaviatūros mechanizmą akompanavimui, leidžiantį groti įvairiais akordais. Instrumentas puošiamas spalvingais gėlių raštais, dekoratyviais registrų jungikliais ir daugybe išdailintų metalinių apvadų.
XIX amžiaus pabaigoje Latvijoje buvo žinomos vokiškos armonikos. Vidžemės meistrai šių instrumentų pavyzdžiu pradėjo gaminti armonikas patys, mokydamiesi vieni iš kitų. XX amžiaus pradžioje Augustas Ievinis (Augusts Ieviņš) tapo sėkmingiausiu ir populiariausiu armonikų meistru, manoma, kad nuo jo instrumentas gavo vardą ieviņa.
Šiais laikais Ievinio armonikos atlieka naują ‒ kultūrinio tapatumo ‒ vaidmenį. Jos reprezentuoja latvių liaudies muziką filmuose, renginių plakatuose, knygų ir muzikos diskų viršeliuose, net kai patys instrumentai juose neskamba. Muzikantai dažnai Ievinio armoniką naudoja kaip ypatingą pasirodymo elementą – unikalios tradicijos demonstravimą.
GROJIMAS AKORDINĖMIS IR MELODINĖMIS CITROMIS  Į LATVIJOS NACIONALINĮ NEMATERIALAUS KULTŪROS PAVELDO SĄRAŠĄ ĮTRAUKTI 2018 IR 2020 M.
Melodinė citra (Caurspēlējama cītara).
XIX a. antrojoje pusėje Latvijoje atsirado nemažai europietiškų profesionalių muzikos instrumentų. Dalis jų papildė senąsias tradicijas pakeisdami seniausius muzikos instrumentus. Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais skolintai citrai įsiliejus į senąsias grojimo tradicijas, buvo sukurtas naujas savitas instrumentas ‒ melodinė citra. Latvijoje dažniausios citros yra trijų akordinių arba bosinių stygų grupių ir apie 18 dvigubų ar trigubų oktavomis derinamų melodijų stygų. Tokios citros labiausiai paplito šiaurinėje Vidžemėje ir Latgaloje. Šiuo instrumentu grota ir namuose, ir kapeloje kartu su armonikomis, smuikais ir kitais XX amžiaus pirmosios pusės tradiciniais styginiais instrumentais. Tradiciniam grojimui būdingas akordų formavimas uždengiant neakordines stygas, o melodija grojama kairės rankos nykščiu.
 AKORDINĖ CITRA (DŪRU CĪTARA). 
Pagal XX amžiaus pradžioje Europoje paplitusios arfinės citros pavyzdį Latvijos amatininkai XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė naują muzikos instrumentą, kuris greitai užėmė svarbią vietą Latvijos instrumentinėje muzikoje. Jis derinamas mažorinėmis dermėmis (dur), dėl to gavo tokį pavadinimą. Šaltiniai teigia, kad XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje akordinėmis citromis buvo grojama daugelyje Vidžemės vietų. Netrukus instrumentas įsigalėjo Latgaloje, kiek mažiau paplitęs kituose regionuose.
Šiuo metu abu muzikos instrumentai daugiausia gyvuoja kapelų dėka, bet atsiranda ir pavienių entuziastų, kurie išmoksta groti savarankiškai.
 LATGALIŲ GROJIMO BŪGNELIAIS (BUBYNS)  TRADICIJA Į LATVIJOS NACIONALINĮ NEMATERIALAUS KULTŪROS PAVELDO SĄRAŠĄ ĮTRAUKTA 2017 M.
Latgaliai būgneliu dažniausiai groja tradicinio muzikos ansamblio sudėtyje drauge su smuiku, cimbolais, mandolina, gitara ir armonika (XX a. antroje pusėje – akordeonu) bei įvairiais jų deriniais. Įprastas derinys gali būti tik būgnelis ir armonika.
Naudojamas mažas plaktukas, vadinamas kalatuška, grojama pirštais ir paprastais (rankos judesiu iš viršaus) arba kombinuotais (keičiant rankos judesį iš viršaus ir apačios) delno smūgiais ir purtant žvangučius, pritvirtintus prie instrumento lėkštelių šono, beldžiama į instrumento kraštą arba nykščiu skleidžiamas girgždantis garsas į būgnelio odos kraštą. Įvaldžius įvairią techniką, galima atskleisti individualią muzikantų manierą ir meistriškumą. Spėjama, kad seniau instrumentas buvo naudojamas muzikantų vikrumo varžyboms.
Dauguma atlikėjų grojimo būgneliu technikos išmokdavo stebėdami kitus muzikantus, be jokių specialių treniruočių ir pratimų. Šiais laikais, kai galimybės ilgai stebėti įgudusį muzikantą yra ribotos, geriausias būdas – metodiškas mokymasis, atkreipiant dėmesį ir į grojimo techniką, ir į ritmo variaciją.
 Festivalyje „Lauksnos“ Latvijos instrumentinio muzikavimo tradicijas pristatys TRADICINĖS MUZIKOS GRUPĖ „SKAŅUMĀJAS MUZIKANTI“ įkurta 2016 m. Šių muzikantų misija – išsaugoti ir populiarinti grojimą tradiciniais instrumentais. Daugiausia tai tipiški instrumentai, kuriais XIX amžiaus pabaigoje grojo Latvijos muzikantai.
„Skaņumājas muzikanti“ pasirodyme skamba keli reti ir neįprasti instrumentai, grojamas solistams ir ansambliams būdingas tradicinis repertuaras – dainų ir šokių melodijos.
Grupės vadovas Ilmaras Pumpuras (Ilmārs Pumpurs) – mokslininkas etnomuzikologas, mokytojas ir instrumentų kūrėjas.
KARTVELŲ POLIFONINIS DAINAVIMAS
 Festivalio „Lauksnos“ metu bus pristatytas KARTVELŲ POLIFONINIS DAINAVIMAS įtrauktas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą 2008 m.
Unikalus be užrašytų natų polifoninis (daugiabalsis) dainavimas yra neatsiejama Sakartvelo kultūros dalis.  Šių laikų etnomuzikologai liudija, kad specifinė polifonija kartvelų muzikoje atsirado anksčiau nei čia buvo įvesta krikščionybė (IV-ojo mūsų eros amžiaus pradžia). Visuose Sakartvelo regionuose klesti a capella vokalinė polifonija. Pietinėje šalies dalyje – Mečetijoje ir Lazetijoje iki XX amžiaus pradžios tik istoriniai šaltiniai bylojo buvus polifonines dainas. Visų regionų polifonijos stiliams būdingas ostinatinis daugiabalsumas bei laisvos ritmikos melodinė linija. Yra ir sudėtingesnių polifonijos formų: žemo registro bosų polifonija Rytų Sakartvele, ypač Kartli ir Kakheti užstalės dainose (ritmingai vystosi dvi labai ornamentuotos melodinės linijos ostinatinio boso fone) ir kontrapunktinė polifonija Acharoje, Imeretijoje, Samegreloje ir ypač Gurijoje. Vakarų Sakartvelo kontrapunktinė polifonija pasižymi vietine jodeliavimo, įvardijamo krimanchuli įvairove.
Nors kai kuriuose regionuose ši tradicija vis dar išlikusi gyva, polifoninis dainavimas vis labiau persikelia į miestus ir jų koncertų sales.
 Kartvelų polifoninio dainavimo tradiciją, tarptautinio nematerialaus kultūros paveldo festivalio „Lauksnos" metu, pristatys FOLKLORO GRUPĖ „PHERKHISA”, susikūrusi 2008 m., vadovaujant chorvedei Natia Datuashvili. Ansamblyje jau užaugo kelios kartos. Folkloro grupės kūrybinė kryptis - tradicinio atlikimo, jo stiliaus ir formų laikymasis. “Pherkhisa” repertuare yra įvairių Sakartvelo vietovių liaudies dainų ir tradicinių giesmių pavyzdžių. Kartu su muzikiniais kūriniais grupė atlieka ir tradicinius šokius.
Ansamblis nuo pat įkūrimo dienos aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame gyvenime, vietiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, konferencijose ir simpoziumuose, įvairiose religinėse šventėse, labdaros koncertuose bei yra daugelio konkursų prizininkas.
Ansamblis dalyvavo 5-ojo tarptautinio tradicinės polifonijos simpoziumo atidarymo koncerte 2010 m. „Pherkhisa” yra Sakartvelo vaikų ir jaunimo nacionalinių chorų konkursų (2015, 2017, 2022, 2023 m.) nugalėtojai ir aukso medalininkai. Ansamblis surengė sėkmingas gastroles Lenkijoje (2016, 2019, 2022) ir Vokietijoje (2019).
Ansamblio vadovė Natia Datuashvili
 SUTARTINĖS
 SUTARTINĖS – lietuvių senõsios polifoninės muzikos fenomenas, 2010 metais įrašytas į Unesco reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. 
Sutartinių paplitimo arealas – šiaurės rytų Aukštaitija: Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Švenčionių ir Zarasų, Ukmergės apylinkės. Skiriamos vokalinės (giedamos, šokių ir žaidimų), vokalinės instrumentinės ir instrumentinės sutartinės.  Giedamos dvejinės, trejinės, keturinės sutartinės, žinoma apie 40 skirtingų sutartinių atlikimo būdų. Sutartinių giedojimui svarbus ne tik muzikalumas, bet ir ypatingas tarpusavio sutarimas, darnumas, savitas garso išgavimas, artikuliacija.
Sutartines giedojo ir šoko moterys. Vyrams buvo įprasta atlikti instrumentines sutartines – skudučiais, kanklėmis, lamzdeliais, ragais, daudytėmis.
Birželio 27 d., festivalio LAUKSNOS metu, koncerte SUTARTINIŲ SODAI unikalų sutartinių skambesį dovanos:
ALSŪNĖ (vad. Rita Pelakauskienė), Molėtai
ČIULBUTĖ (vad. Sigita Mudinienė), Ignalina
LYGĖ (vad. Albertas ir Lina Bartašiai), Valakėliai, Pasvalio r.
PYNIAVA (vad. Vilma Sabaliauskienė), Ukmergė
RAGS ( vad. Daiva Adamkavičienė), Pasvalys
SAULALA (vad. Nijolė Kaulinienė), Biržai
RATILIO (vad. Milda Ričkutė),Vilnius
SASUTALAS (vad. Andrius Morkūnas), Kaunas
KALVARIJOS KRAŠTO DAINAVIMO TRADICIJA BRUKŲ KAIME
Festivalio „Lauksnos“ metu bus pristatyta Kalvarijos krašto dainavimo tradicija Brukų kaime , į Lietuvos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta 2022 m.
Kalvarijos krašto dainos , pasižyminčios muzikinių, ritminių, poetinių ir atlikimo išraiškos priemonių įvairove, atskleidžia suvalkiečių (sūduvių) muzikinio dialekto savitumą. Senoji apeiginio dainavimo tradicija XIX a. gimusių pateikėjų balsais skamba tarpukariu užfiksuotuose įrašuose, o šias dienas pasiekęs repertuaras puoselėjamas Brukų ir Sūsninkų kaimuose gyvenančių moterų.  Brukų folkloro ansamblis „Bruknyčia“, kurio ištakos siekia 1976 m., – Kalvarijos krašto dainavimo tradicijos saugotojas ir tęsėjas. Šią tradiciją tiesiogiai iš pateikėjų, leidinių ar įrašų yra perėmę Kalvarijos ir Marijampolės savivaldybių folkloro kolektyvai.
Festivalio metu, tradiciją pristatys Kalvarijos savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblis „Bruknyčia”. Nuo ansamblio įsikūrimo 1987 m., jam vadovauja Romualda Vasikonienė. Kolektyvas aktyviai dalyvauja įvairiuose folkloro festivaliuose ir dainų šventėse. 2023 m. „Bruknyčia“ Jauniaus Vyliaus užrašytų dainų konkurse laimėjo I-ąją vietą.
 Ansamblis yra parengęs programas „Kraičio skrynia“, „Augino močiutė, leliumai“, “Linų darbų programa”, „Iš pasakorės lūpų“, „Ralio karvutės“, „Pas bernelį aidama“, „Brukų dainininkės Albinos Matulevičienės tremties istorija“ ir kt.
DAINAVIMAS VIRŠ BALSO (dziedāšana ar pusbalsu)
Tarptautiniame nematerialaus kultūros paveldo festivalyje „Lauksnos“ metu bus pristatytas DAINAVIMAS VIRŠ BALSO (dziedāšana ar pusbalsu) į Latvijos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktas 2017 m.
Dainavimas virš balso yra ypatinga daugiabalsio dainavimo rūšis, kuri išlikusi tik su Rusija besiribojančiose Šiaurės Latgalos vietovėse. Tai tribalsis dainavimas, kai melodija atliekama viena ar dviem žemesnėmis akompanuojančiomis partijomis, posmo pabaigoje užkeliant vieną balsą. Pastarasis bruožas yra svarbiausias. Dainuojama labai garsiai, dažniausiai antroje posmelio pusėje vienam solistui (solistei) įsiterpiant ypatingu būdu, kuris dažnai vadinamas „šaukimu“. Toks dainavimas buvo praktikuojamas lauke, ypač talkose ar kaimo šventėse, kad kaimynai girdėtų. Ne kiekvienas dainininkas galėjo dainuoti šią virš balso partiją.
Dainavimas virš balso yra vienas iš tradicinių šiaurės latgalių dainavimą reprezentuojančių ženklų, šiais laikais dažniausiai perimamas dainuojant etnografiniuose ansambliuose. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jaunesnės ir vidurinės kartos bendruomenių dainininkai bando išmokti ir praktikuoti savo įgūdžius savarankiškai.
Birželio 28 d., festivalio metu, dainavimo virš balso (pusbalsu) tradiciją pristatys FOLKLORO ANSAMBLIS „UPĪTE“, įkurtas 2002 m. vaikų folkloro grupės pagrindu. Tai aktyviausia folkloro grupė Šiaurės Latgaloje, puoselėjanti ir propaguojanti Šiaurės Latgalos kultūrą, šokius, žaidimus, dainas. „Upīte“ puoselėja į nematerialiųjų kultūros vertybių sąrašą įtrauktą dainavimą virš balso, vilki Abrenės tautiniais kostiumais, aktyviai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.
Folkloro ansamblio vadovas Andris Slišanas (Andris Slišāns).
 KAFIJOS GĖRIMO KULTŪROS PRAKTIKOS MAŽOJOJE LIETUVOJE
 KAFIJOS GĖRIMO KULTŪROS PRAKTIKOS MAŽOJOJE LIETUVOJE į Lietuvos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta 2024 m.
Kafijos gėrimo kultūra – Mažosios Lietuvos regionui būdinga šeimos ir bendruomeninė tradicija, susijusi su lietuvininkų tradicinio gėrimo – kafijos – gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. antroje pusėje. Miestuose ir dvaruose plito paprotys valgant pavakarius gerti vokišką kavą. Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio vadintas palaunage (valgis tarp pietų ir vakarienės, pavakariai). 
Kafija ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (ąžuolo gilių, morkų, cikorijų, miežių, kviečių ar rugių). Tokia kafijos valanda iš dvarų ir miesto kavinių ilgainiui persikėlė į lietuvininkų namus . Šiomis dienomis tradicija gyva tarp vyresnio amžiaus vietinių krašto gyventojų, kurie dažnai, ypač sekmadieniais, po pamaldų susieina parapijos namuose ar artimiausioje kavinėje „kafijos stundai“. 
Kaip šeimos bendravimo tradicija, palaunagė yra nykstantis kultūros reiškinys. Siekiant išsaugoti šią tradiciją ir gaivinti kafijos gėrimo kultūrą, įvairios regiono bendruomenės, asociacijos, kultūros įstaigos, įmonės fiksuoja gyvas reiškinio formas, viešina tradiciją, organizuoja jai skirtus renginius, edukacinius kulinarinio paveldo užsiėmimus. Gražia tradicija tapo vaišinimasis gilių ar cikorijų kafija per kultūros renginius ir bendruomenių suėjimus. Tradicijos tąsai išlaikyti nuo 2019 m. rengiama Kafijos diena.
Veiklos, prie kurių kasmet prisideda vis daugiau entuziastų, lėmė tradicijos pirminės paskirties ir raiškos formų pokyčius, tačiau išsaugojo ir viso regiono bendruomenei aktualizavo svarbius kafijos gėrimo kultūros bruožus. Tradicijos gaivinimo praktikos prisideda prie Mažosios Lietuvos etnografinio regiono bendruomenės telkimo, tradicinės kultūros išsaugojimo, pristatymo ir įsitvirtinimo nūdienos gyvenime. 
Festivalio „Lauksnos" metu Mažosios Lietuvos tradiciją pristatys Šilutės Hugo Šojaus muziejus.
GNAVA (GNAWA) TRADICIJA
Tarptautiniame nematerialaus kultūros paveldo festivalyje „Lauksnos“ bus pristatyta GNAVA (GNAWA) TRADICIJA, kuri į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašyta 2019 m.
Gnava – tai muzikos tradicija, kilusi iš gnavių etninės grupės, kuri maždaug XI a. buvo atvežta į Maroką iš Afrikos į pietus nuo Sacharos. Gnaviams taip pat priklausė ir vietinių berberų grupė iš Maroko pietų. Šioms skirtingoms žmonių grupėms atvykus į Maroką, jos iš pradžių neturėjo vienos bendros kultūros. Savo ceremonijomis, dainomis ir susibūrimais šie žmonės atkūrė ne įsivaizduotą, o tikrą bendruomenę, kad susitaikytų su prarasta praeitimi. Gnava – tai įspūdinga istorija apie tai, kaip įvairių kultūrų žmonės kūrė savo tapatybę, nutrūkus jų pačių kultūros tęstinumui.
Gnavos žanro muzika sujungia pasaulietinę ir religinę tradicijas. Ilgą laiką gnavos muzika buvo atliekama neviešuose religiniuose ritualuose, kurie nukeldavo dalyvius į transo būseną. Šiuo metu gnavių kultūra laikoma daugialypės Maroko kultūros ir tapatybės dalimi. Įvairiose erdvėse vyksta tiek nedideli pasirodymai, tiek didžiuliai gnavos muzikos festivaliai, sutraukiantys tūkstančius žiūrovų, o juose dalyvauja ne tik tradicinio žanro atlikėjai, bet ir šiuolaikinės muzikos žvaigždės, naudojančios gnavos muzikos motyvus savo kūryboje.
Gnavių tradicijoje derinamos afrikietiškos protėvių ritualų praktikos, arabų, musulmonų ir vietinių berberų kultūros apraiškos. Atliekant muziką, ypač miestuose, praktikuojamas terapinis apsėdimo ritualas, kuomet per visą naktį vyksta ritmo ir transo ceremonijos. Kaimo vietovėse organizuojamos bendros vaišės, aukojant šventiesiems. Atliekant gnavą, miestuose naudojamas kupranugario oda dengtas styginis muzikos instrumentas gimbri ir geležinės kastanjetės, o kaimo vietovėse dažniau naudojami dideli būgnai ir kastanjetės. Mieste dėvimi spalvingi, siuvinėti kostiumai, o kaimo praktikai būdinga balta apranga su aksesuarais. Maroko kaimuose ir didžiuosiuose miestuose nuolat auga šios tradicijos grupių ir meistrų muzikantų skaičius, o į asociacijas susibūrusios gnavos grupės ištisus metus rengia vietinius, regioninius, nacionalinius ir tarptautinius festivalius. Tai leidžia jauniems žmonėms susipažinti su dainų tekstais ir muzikos instrumentais, taip pat daugiau sužinoti apie gnavių kultūros papročius bei ritualus.
 BIRŽELIO 29 D., Festivalis „Lauksnos" metu, GNAVA TRADICIJĄ PRISTATYS OMAR HAYAT IR GRUPĖ.
Omar Hayat – gnavos muzikos maestro. Klausydamiesi jo transcendentinės muzikos, įžengsite į giliausiais sielos gelmes, o galbūt patirsite transą bei gydomąjį gnavos muzikos poveikį.
Maestro Omar Hayat pats gamina tradicinius styginius instrumentus gimbri (guembri) iš medžio ir kupranugario odos. Atlikėjas jau tapęs gnavos tradicijos įsikūnijimu, jos palikimo saugotoju ir naujosios gnavos menininkų kartos mentoriumi, perduodantis tradiciją būsimiems meistrams.
 Omaro pasirodymas scenoje yra kruopščiai sukomponuotas šedevras, apjungiantis vaizdus, žodžius, muziką, simboliką ir atkartojantis gnavos ritualų esmę.
Pradėjęs koncertuoti nuo 1991 m., Omar Hayat dalyvavo daugybėje tarptautinių festivalių Kanadoje, Danijoje, Italijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. Omar Hayat be vargo pereina nuo tradicinio muzikavimo, persmelkto giliu dvasingumu, iki pilno energijos renginio.
Omar Hayat muzika yra daugiau nei vien natos ir melodija – tai dvasinė kelionė, įelektrinantis reginys ir tiltas tarp kultūrų. Jis įkūnija gnavos tradicijos esmę, perkeldamas ją į neatrastas teritorijas ir palikdamas sužavėtą publiką. 
TRADICINIS LENKŲ ŠOKIS POLONEZAS
Tarptautiniame nematerialaus kultūros paveldo festivalyje „Lauksnos“ bus pristatytas tradicinis lenkų šokis POLONEZAS, kuris į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą -įtrauktas 2023 m.
Polonezas yra linksmas lenkų grupinis šokis, kurį gali šokti nuo kelių iki kelių šimtų porų. Šokio metu poros atlieka įvairias figūras, pavyzdžiui, iškelia sukabintas rankas, kad padarytų tiltelius, po kuriais gali praeiti kiti dalyviai. Kadangi polonezo tempas yra vidutinis, patirties neturintys dalyviai gali stebėti kitus ir prisijungti prie šokio. Šiandien polonezo šokimo tradicija neatsiejama nuo išleistuvių – moksleivių pobūvio. Kai kuriose bendruomenėse polonezas taip pat šokamas per vestuves, naujametinius ar karnavalo pokylius ir kitas šventes. Ši tradicija paprastai perduodama šeimose, švietimo įstaigose, šokių kolektyvuose ir vietos bendruomenėse. Kadangi šokis plačiai paplitęs lenkų kultūroje, bendrą supratimą apie jį ir jo socialines reikšmes didina literatūra, muzika ir kinas. Kadangi šį šokį dažnai šoka įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės, jis taip pat skatina vienybę, solidarumą ir dialogą. 
BIRŽELIO 28 D. FESTIVALIO METU POLONEZO TRADICIJĄ PRISTATYS POZNANĖS TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO LIAUDIES ŠOKIŲ ANSAMBLIS POLIGRODZIANIE.
Viskas prasidėjo 1973 m., kai Zbigniewas Solakas Poznanės technologijos universitete įkūrė liaudies šokių ansamblį – seniausią šiuo metu Poznanės akademinėje aplinkoje veikiančią folkloro instituciją. Per 48 veiklos metus „Poligrodzianie“ tapo viena įspūdingiausių ir didžiausių folkloro institucijų Lenkijoje. 2000 m. įvestos tarptautinės pamokos, padedančios užsienio studentams susipažinti su lenkų paveldu.
Ansamblį sudaro daugiau nei 40 šokėjų ir dainininkų. Kaip vienas didžiausių Lenkijos kultūros paveldo ambasadorių, ansamblis aplankė 68 pasaulio šalis, du kartus koncertavo Jonui Pauliui II, Niujorko merui, Kota Kinabalu regiono karaliui, keturis kartus UNESCO, daugelio šalių, tokių kaip Izraelis, Malta, Malaizija, Pietų Korėja, Kinija, Airija ar Meksika, prezidentams ir ministrams.
Ansamblis koncertavo prestižinėse Milano ir Našvilio scenose, Disneilende arba Tibeto prerijose ir daugiau nei trisdešimčiai tūkstančių žiūrovų Kinijoje. Ansamblis POLIGRODZIANIE atstovavo Lenkijai Teatro olimpiadoje Indijoje. 2015 m. rugpjūtį V-ajame pasaulio folkloro čempionate Neseberyje, Burgaso srityje, Bulgarijoje, pelnė aukso medalį ir GRAND PRIX. 
Lenkijos kultūros ministras liaudies šokių ansambliui „Poligrodzianie“ suteikė Lenkijos kultūros ambasadoriaus vardą. Nuo 2014 m. ansamblis yra Didžiosios Lenkijos kultūros ambasadorius. 
Vadovė Marzenna Biegała-Howorska
Festivalio „Lauksnos" metu ansamblis pristatys programą „Nuo kaimo iki rūmų – nuo pasivaikščiojimo šokio iki polonezo“.
MARIAČIS
TARPTAUTINIAME NEMATERIALAUS KULTŪROS PAVELDO FESTIVALYJE „LAUKSNOS“ BUS PRISTATYTAS TRADICINIS MARIAČIO MUZIKOS ŽANRAS (styginių bei trimitų muzika ir dainos), kuris į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktas 2011 m.
Mariačis – vienas populiariausių Meksikos tautinės muzikos žanrų. Tai tradicinė meksikiečių muzika ir neatsiejama Meksikos kultūros dalis.
Tradicinės mariačio grupės, sudarytos iš dviejų ar daugiau narių, dėvi čaro (isp. charro – Meksikos raiteliai, galvijų ir žirgų prižiūrėtojai) kostiumus su skrybėlėmis plačiomis atbrailomis ir dainuoja, pritariant styginiais ir pučiamaisiais instrumentais. Pirmieji mariačiai buvo meksikiečių gatvės muzikantai.
Tradicinė ansamblių sudėtis – trimitai, smuikai, vihuela (penkiastygis smuikas) ir guitarrón (šešiastygė žemo registro bosinė gitara). Repertuarą sudaro įvairių regionų dainos, charabės, menuetai, polkos, valonos, skotišai, valsai ir serenados, taip pat corridos (tipiškos meksikietiškos baladės, pasakojančios apie mūšius, žymius žygdarbius ir meilės romanus) ir tradicinės kaimo gyvenimą vaizduojančios dainos. Muzikos ir dainų mokomasi iš klausos, tradicija iki šiol perduodama iš kartos į kartą.
Šiuolaikinė mariačio muzika perėmė kitus žanrus, tokius kaip ranchera dainos, bolero ranchero ir net kumbija iš Kolumbijos.
Mariačio muzika ispanų kalba ir įvairiomis Vakarų Meksikos indėnų kalbomis perteikia pagarbos Meksikos regionų gamtos paveldui ir vietos istorijai vertybes.
BIRŽELIO 29 D. festivalio metu mariačio muzikos žanro tradiciją pristato grupė MARIACHI EL MEXICANO.
„Mariachi El Mexicano“ atlieka tradicinius meksikietiškos muzikos kūrinius. Gyvybingas muzikantų atliekamas mariačis ir spalvingas kostiumų derinys sukuria ypatingą meksikietiškos fiestos atmosferą.
Grupės vadovas – Pablo Aguilar.
FADO MUZIKINĖ TRADICIJA

Fado muzikinė tradicija į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašyta 2011 m. 

Fado (port. – lemtis) – tai melancholiška daina apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį, neviltį ir vandenyną. Svarbiausias emocinis elementas – ilgesys. Fado muzikos žanras gimė XIX a. Lisabonoje. Manoma, kad tai jūreivių, kolonijose besikaunančių karių besiilginčių moterų daina, turinti ir nemažai braziliškos, afrikietiškos muzikos elementų. XX a. pirmoje pusėje įvyko Fado tradicijos atgimimas. Eiles šiai muzikai pradėjo kurti žymūs portugalų poetai. 

Fado atlieka solo dainininkas, paprastai moteris, o jai pritaria du gitaristai, vienas grojantis portugališka gitara (tik Portugalijai būdingu kriaušės formos styginiu instrumentu su dvylika stygų) antrasis – klasikine gitara. Šiais laikas fado dainuoja ir vyrai. 

Fado – tai tarsi spektaklis, kuriame susijungia muzika ir poezija. Fado dainos profesionaliai atliekamos ir koncertų salėse, ir mažuose fado namuose (baruose), o mėgėjai buriasi į daugybę asociacijų, esančių senesniuose Lisabonos rajonuose. Vyresnieji atlikėjai moko šio žanro neformaliose tradicinėse pasirodymų erdvėse, tai vyksta ir šeimose, perduodant šią tradiciją iš kartos į kartą. Šiandien fado tradicija – portugalų tapatybės simbolis. 

 BIRŽELIO 28 D. festivalio LAUKSNOS metu fado tradiciją pristatys „Ideal Clube de Fado“.

SLOVAKIJOS IR ČEKIJOS LĖLIŲ TEATRAS

Slovakijos ir Čekijos lėlių teatras į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktas 2016 m.

Lėlių teatras Slovakijos ir Čekijos bendruomenėms yra ne tik populiari tradicinės pramogos forma, bet ir būdas perteikti pasaulio viziją bei edukacinė priemonė, skleidžianti moralines vertybes. Lėlės, kurių personažai yra tikri arba išgalvoti, dažniausiai gaminamos iš medžio ir animuojamos įvairiais būdais. Pirmosios šią tradiciją puoselėjo keliaujančių lėlininkų šeimos, kurių darbuose vėliau pasireiškė vietos kalbos ir temų įtaka, pasitelkdamos būtent savitų bruožų komiškas figūras. Lėlių teatras yra neatsiejama Slovakijos ir Čekijos vietinio teatro ir literatūrinės tradicijos dalis. Jis taip pat atlieka svarbų vaidmenį socializacijos procese, padėdamas atlikėjams tobulėti kaip kūrybiškai mąstantiems žmonėms ir mokytis bendradarbiauti, bendrauti bei stiprinti savo tapatumo jausmą visuomenėje. Kartu su kitais tradiciniais ritualais ir šventiniais renginiais, tokiais kaip atlaidai, turgūs ir mugės, lėlių spektakliai šiandien vyksta įvairiomis formomis, tačiau vis dar remiasi tradicijomis. Tradiciją puoselėja atlikėjai, dramaturgai, lėlių ir kostiumų kūrėjai, scenografai. Įgūdžiai perduodami imituojant ir praktikuojant atlikėjų bendruomenėse, o Slovakijoje jie perteikiami ir tradicinėse lėlininkų dinastijose, taip pat per ne pelno siekiančių organizacijų bei muzikos ir meno mokyklų rengiamus seminarus.

BIRŽELIO 29 D. IR BIRŽELIO 30 D. festivalio LAUKSNOS metu, lėlių teatro tradiciją pristatys nepaprastai talentingų lėlininkų grupė iš Čekijos „Divaldo Spejbla a Hurvinka", palaikanti marionečių – virvelėmis judinamų lėlių – tradiciją nuo pat teatro įkūrėjo Josefo Skupos laikų. Naujoji lėlininkų karta su dideliu susidomėjimu ir meistriškumu perkelia tradiciją į XXI amžių.

Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras

Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Įm. k. 190464357


Darbo laikas

I-III 08.00-17.00
IV 08.00-18.00
V 08.00-16.00
Pietų pertrauka 12.00-13.00

Informacija apie edukacijas:
+370 60828792
Registracija į edukacijas:
el. p. edukacijos@etnocentras.lt

Informacija

Įvertinkite mūsų paslaugas

Vertinti

Sekite mus:

Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.

Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.

Sutinku
Nesutinku
Parinktys