Fado muzikinė tradicija

Fado muzikinė tradicija į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašyta 2011 m. 

Fado (port. – lemtis) – tai melancholiška daina apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį, neviltį ir vandenyną. Svarbiausias emocinis elementas – ilgesys. Fado muzikos žanras gimė XIX a. Lisabonoje. Manoma, kad tai jūreivių, kolonijose besikaunančių karių besiilginčių moterų daina, turinti ir nemažai braziliškos, afrikietiškos muzikos elementų. XX a. pirmoje pusėje įvyko Fado tradicijos atgimimas. Eiles šiai muzikai pradėjo kurti žymūs portugalų poetai. 

Fado atlieka solo dainininkas, paprastai moteris, o jai pritaria du gitaristai, vienas grojantis portugališka gitara (tik Portugalijai būdingu kriaušės formos styginiu instrumentu su dvylika stygų) antrasis – klasikine gitara. Šiais laikas fado dainuoja ir vyrai. 

Fado – tai tarsi spektaklis, kuriame susijungia muzika ir poezija. Fado dainos profesionaliai atliekamos ir koncertų salėse, ir mažuose fado namuose (baruose), o mėgėjai buriasi į daugybę asociacijų, esančių senesniuose Lisabonos rajonuose. Vyresnieji atlikėjai moko šio žanro neformaliose tradicinėse pasirodymų erdvėse, tai vyksta ir šeimose, perduodant šią tradiciją iš kartos į kartą. Šiandien fado tradicija – portugalų tapatybės simbolis. 

 BIRŽELIO 28 D. festivalio LAUKSNOS metu fado tradiciją pristatys „Ideal Clube de Fado“.