Žymiausieji XX a. lietuvininkų dainininkai

Žymiausieji XX a. lietuvininkų dainininkai

XVII a. rašiusieji apie Prūsijos lietuvius į jų papročius žiūrėjo gana rezervuotai, bet pabrėžė muzikalumą ir išskirtinį moterų dainingumą. Teodoras Lepneris Prūsų lietuvyje apibūdino:

 š prigimties jie linkę dainuoti, taigi puikūs musici naturale, pomėgį dainuoti atsinešę į pasaulį; todėl jų moterys ir merginos per vaišes taip bliauna ir spiegia, jog reikia užsikišti ausis. Vaikinai nelabai linkę prie tų pramonių, tik moterys ir merginos, kurios iš pat ryto nuo antrųjų gaidžių iki prašvintant muzikuoja sukdamos rankines girnas, nes girnų ūžesys joms yra tarsi bosas ir pagrindas.[1]

Motiejaus Pretorijus Prūsijos įdomybėse[2] pasakoja, kaip vestuvėse moterys dainuodavo susėdusios nuošaly pakaitomis, kreipdamosi viena į kitą, pritardamos viena kitai. Būta ir jaunosios garbingumą aukštinančių dainų. Galima manyti, kad dainuojamoji tautosaka buvo moterų sfera. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose yra žinių apie prūsų genčių karius, po sėkmingų mūšių apdainuodavusius savo žygdarbius karinėse dainose arba apraudodavusius žuvusiuosius. Tarnavusieji Prūsijos kariuomenėje lietuviai kūrė ir dainavo dainas, kuriose jaučiama prūsiškojo militarizmo dvasia, optimizmas, kariškas šaunumas.[3]

Turtingiausią ir reprezentatyviausią XX a. lietuvininkių moterų dainų klodą savo atmintyje išlaikė Marija Klingerienė ir Ana Mažeiva.

M. Klingerienė (1882 (1886?)–1962) gimė Giruliuose. Ištekėjusi gyveno Klaipėdoje. Apie savo šviesios atminties motiną 1986 m. papasakojo 1911 m. gimusi dukra Marija Klingerytė-Stankevičienė. Ji prisiminė, jog motina mėgdavo skaityti laikraščius, domėjosi politika, pasak dukros, numatė viską, kas per karą bus. Antrojo pasaulinio karo metais likimas nubloškė į Vokietiją, vėliau į Čekoslovakiją. Po karo Klingerienė gyveno Klaipėdoje.

M. Klingerienė Giruliuose apie 1960 m. [4]

Klingerienė užaugino dukrą Mariją ir du sū­nus Endrių ir Joną. Vaikus gerai auklėjo, kiek galėdama stengėsi leisti į mokslą. Nors vaikai augo dvikalbėje aplinkoje, Klingerienė skiepijo jiems, kad jie esą lietuvininkai, ir tėvai, ir protėviai kalbėję tik lietuviškai. Apie mamos dainavimą dukra nedaug galėjo pasakyti.  Pati M. Stankevičienė mamos dainų jau nebemokėjo. Ji prisimena, kad

mama vis užimta buvo, reikėdavo šeimininkaut. Kaip kaime gyveno, reikėdavo karves milžt. Tai ji paima porą kibirų ir tik „gerklę leisdavo“, kaip ji sakydavo. Visur skamba dainos, tik su dainom. Skambėjo visi laukai.[5]

Klingerienė, būdama garbingo amžiaus, turėjo puikią atmintį, stiprų žemą balsą.  Melodijas ji išdainavo gana tiksliai ir aiškiai, ritmines ir melodines puošmenas naudojo saikingai, bet sistemingai. Klingerienės dainose gausu ritminių užlaikymų ir sutrumpinimų, kurie metrui įtakos neturi. Frazių pabaigos dainininkė dažniausiai iki galo neišdainavo, paskutinį skiemenį ištardavo vos girdimai.

A. Mažeiva (1894–1988) gimė Karklės kaime. Šešerių metų Anikę tėvas pirmąkart pasiėmė kartu į jūrą. Su juo kartu gaudydavo stintas. Ieškodami žuvų, ledu nueidavo toli į jūrą. Duoną šeima užsidirbdavo ir rinkdami gintarą. Mažajai Anikei patikdavo traukti gintaro gabalus iš jūros žolių.

Anikė Roga (tokia buvo pavardė pagal tėvą) baigė Karklės aštuonklasę liaudies mokyklą, vėliau dirbo pas girininką. Giruliuose tvirtino kopas, Smiltynėje sodino medelius, tiesė kelią. Eidami į darbą ir grįždami iš jo dainuodavo. Į rankas paimdavo klumpes, eidavo ir mušdavo į taktą Erika – Amerika.

A. Roga (Ana Lippke, Ana Mažeiva) 1918 m.

Mažeivos dainos užrašytos 1979–1980 metais, kai ji jau gyveno Klaipėdoje. Nors ir senyvo amžiaus, ji buvo dar gana žvali, turėjo gerą atmintį ir neblogai matė, tik dainuodama pavargdavo. Dainų išmoko iš tėvų ir kaimynų, kurie dažniausiai dainuodavo baigę laukų darbus. Kas nors užvesdavo dainą, kiti ją pagaudavo ir pritardavo:

Įsiklausysi į tą dainą. Man ir[gi] tika tos dainas labai. Aš liūbėjau įsigilinti, paskui visi liūbėjem dainuoti. Gražiai buva[6].

 

A. Mažeiva apie 1972 m.  [7]

Užrašinėtojams dainavo mielai, labai džiaugėsi, kad domimasi jos dainomis, visomis išgalėmis stengėsi jų kuo daugiau prisiminti. Jei melodijos neprisimindavo, pasakydavo nors žodžius.

Mažeivos dainuojamos dainos skamba švelniai, lengvai, nepaprastai nuoširdžiai ir muzikaliai. Jos balso tesitūra gana aukšta. Būdingus didesnius melodijos šuolius ši dainininkė išdainavo švariai, natūraliai. Dainų melodijas gausiai puošė vingeliais, kiekvieną posmelį paįvairindama ritminiais-melodiniais variantais. Dainas, turinčias vokiškų bruožų, ji atliko labai ritmiškai, akcentuotai, perteikdama jų maršišką charakterį. Mažeivos repertuarą (per trisdešimt dainų) galima vadinti pamario krašto dainomis.

Rusnės žvejai V. Žemaitaitis, A. Goberis ir E. Jurgenaitis [8] 

Iš XX a. užrašytos tautosakos matyti, kad tarp klaipėdiškių būta gana daug dainingų vyrų, ypač žvejų. Tačiau žvejyba šiame krašte buvo ne tik vyrų užsiėmimas:

Moterys žvejojo drauge su vyrais. Kitai žvejojimas į kraują taip įaugęs, kad be vandens stačiai serga. Mes, mat, žvejai nuo amžių – be marių kaip gi gyvent![9]

Po Antrojo pasaulinio karo Rusnėje įkurtos Ernsto Telmano žvejų artelės nariai 1950 m. vasarą tautosakos rinkėjams pasakojo apie kasdienį savo gyvenimą ir lietuviškų dainų atgimimą:

Turim artelėj kepyklą, krautuvę, skaityklą, klubą. Sudarėm savo chorą. Atgijo senos lietuviškos dainos. Jei ne artelė, tai ir dainelės būtų mirusios![10].

Rusnės artelės choro susikūrimas buvo tarsi Mažosios Lietuvos chorinės tradicijos tąsa, tik jau kitomis ideologinėmis sąlygomis. Erčius Jurgenaitis (1899–1982) , XX a. 7–8 dešimtmečiais buvęs bene žinomiausias pamario žvejys, sovietmečiu turėjęs nusipelniusio žvejo titulą[11], jaunystėje nuo 1923 m. aktyviai dalyvavo Santaros veikloje, buvo Klaipėdos krašto lietuvių jaunimo kultūros draugijos Tiltas choro seniūnas[12].

E. Jurgenaitis Rusnėje 1979 m. [13]

Sąmoningas lietuviškumo palaikymas kalba, tautosaka įvairiais istoriniais periodais daugeliui Klaipėdos krašto žmonių buvo nelengvas pasirinkimas. Vienas iš dainininkų, taip pat Rusnės choro dalyvis žvejys Adomas Goberis (1901–1988)[14] – vokiečių zalcburgiečių giminės palikuonis, ilgainiui savaip integravęsis į lietuvišką aplinką. Su sūnaus šeima, kaimynais, žvejais Goberis kalbėjęs vokiškai, dainuodavęs lietuviškai. Matyt, lietuviškėjimą lėmė antroji santuoka su žemaite.[15] 

 

A. Goberis prie džiovinamų tinklų apie 1980 m.[16]

Dvikalbystė buvo įprastas dalykas ir kito Klaipėdos krašto literonų sakytojo, žolininko, žvejo, dainininko Augusto Deivelaičio[17] kasdienybėje.

A. Deivelaitis (1897–1968) gimė Uostadvaryje. Septynerius metus Deivelaitis mokėsi kaimo mokykloje, plaukė uždarbiauti su sielininkais, žvejojo. Deivelaičių šeima turėjo žemės prie namų, laikė gyvulių, jiems priklausė apie 10 hektarų pievų. Karas, kaip ir daugelį šio krašto žmonių, palietė ir Deivelaičius. Žuvo Augusto sūnus Valteris. Pats Deivelaitis, gelbėdamas tarybinių kareivių deginamas Rusnės bažnytines knygas, buvo žiauriai suspardytas ir liko luošas visam gyvenimui. Tačiau išsaugojo bažnyčios krikšto, santuokų ir mirimo knygas, kuriose buvo surašytos septynios Deivelaičių giminės kartos. 

 

A. Deivelaitis su šeima Šyškrantėje 1956 m. [18]

Deivelaitis buvo gana stiprus, stambus vyras, bet švelnaus būdo. Jis iš savo senelės ir motinos išmoko rinkti ir paruošti laikymui vaistažoles. Buvo gerai žinomas kaip liaudies medicinos akušeris ir veterinaras.

Kiekvienai žolei lenkėsi, ją prakalbinti mokėjo, ir žmonėms jo rankos visuomet buvo šiltos – glostė ir vaiką, ir senelį.[19]

Žurnalistas V. Kaltenis prisimena, kad visus susitikimus su Deivelaičiu lydėjo dainos ir giesmės, labai jų neskyrė. Jis negalėdavo ramiai atsisėdęs išdainuoti savo dainų, jų neprisimindavo arba prisimindavo tik fragmentus. Daina netikėtai atgydavo atmintyje vaikščiojant po pievas, žvejojant ar šiaip kalbantis. Deivelaitis suprato tautosakos užrašymo vertę. Su apmaudu kalbėjo apie vokiškus šio krašto dainų vertimus, apgailestaudamas, kad lietuviškų variantų neliko.

Klausantis Deivelaičio dainavimo, neišdildomą įspūdį palieka jo dainų interpretacija, melodijų variacijos, metroritminė laisvė. Kiekvieną frazę dainininkas dainuoja temperamentingai, impulsyviai, atspindėdamas poetinio teksto prasmę ir nuotaiką. Savitas yra ir jo balso tembras, skambantis lyg pro nosį, vibruojantis, gana stiprus.

A. Deivelaitis Šyškrantėje 1964 m. [20]

 


[1] Lepneris, Teodoras. Prūsijos lietuvis. Parengė Vilija Gerulaitienė. Vilnius: LII, 2011, p. 194.

[2] Praetorius, Matthaeus. Deliciae Prussicae oder Praussische Schaubühne. 1698.

[3] Jokimaitienė, Pranė. Karinės-istorinės dainos (XVIII a. pabaiga – XIX a.). Karinės-istorinės dainos 2. Lietuvių liaudies dainynas IX. Parengė Pranė Jokimaitienė, melodijas parengė Aušra Žičkienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1995, p. 14.

[4] Nuotrauka publikuota: Klaipėdos krašto dainos ir muzika. 1935–2000 metų įrašai. Sudarė Austė Nakienė, Lina Petrošienė, Gaila Kirdienė. Knyga ir kompaktinė plokštelė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 49.

[5] Klaipėdos universiteto tautosakos rankraštyno fonoteka Nr. 111.

[6] Eit mergeli pajūriais. Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos. Sudarė Lina Petrošienė ir Jonas Bukantis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, p.10.

[7] Nuotrauka publikuota: Eit mergeli pajūriais. Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos. Sudarė Lina Petrošienė ir Jonas Bukantis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

[8] Nuotrauka publikuota: Klaipėdos krašto dainos ir muzika. 1935–2000 metų įrašai. Sudarė Austė Nakienė, Lina Petrošienė, Gaila Kirdienė. Knyga ir kompaktinė plokštelė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 21.

[9] Lietuvių tautosakos rankraštynas Nr. 2780.

[10] Dialektologei Elenai Grinaveckienei pasakojo rusniškiai, daugiausiai Vilius Vestfolas. Lietuvių tautosakos rankraštynas Nr. 2780.

[11] Rusnė. Red. A. Matulevičius ir kt. Vilnius: Mintis,p. 84.

[12] Kaltenis, Vytautas. Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 112.

[13] Nuotrauka publikuota: Klaipėdos krašto dainos ir muzika. 1935–2000 metų įrašai. Sudarė Austė Nakienė, Lina Petrošienė, Gaila Kirdienė. Knyga ir kompaktinė plokštelė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 71.

[14] Pavardės užrašymai įvairuoja – Gobelis, Adam Gaber, Goberin.

[15] Kaltenis, Vytautas. Ak, gražus dangau! p. 115–117.

[16] Nuotrauka publikuota: Petrošienė, Lina. Lietuvininkų etninė muzika: identiteto problemos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, p. 30.

[17] Pavardės užrašymai įvairuoja – Deivilaitis, Dėvilaitis, Dievelaitis. Ant paminklo iškalta August Dewileit. Žr.: Rusnė. Red. A. Matulevičius ir kt. Vilnius: Mintis,p. 91, 22 nuotr.

[18] Nuotrauka publikuota: Petrošienė, Lina. Lietuvininkų etninė muzika: identiteto problemos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, p. 31.

[19] Kaltenis, Vytautas. Voruta, Nr. 29, 1997.

[20] Nuotrauka publikuota: Petrošienė, Lina. Lietuvininkų etninė muzika: identiteto problemos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, p. 32.