Prūsijos lietuvių dainų aukso amžius

Prūsijos lietuvių dainų aukso amžius

Retrospektyvus žvilgsnis į Prūsijos lietuvių dainuojamąją tautosaką, jos fiksavimo istoriją suponuoja mintį, kad domėjimasis folkloru, etnografija, lietuvių kalba patyrė pakilimus ir atoslūgius, ypač priklausė nuo istorinių aplinkybių ir Prūsijos / Vokietijos valstybės bei bažnyčios vykdomos politikos. Ideologinės nuostatos lėmė ir mokslo bei mokymo centrų, kultūrinių draugijų, inteligentijos veiklą. Iki XX a. pradžios tokie centrai Prūsijos Lietuvoje buvo Karaliaučiaus universitetas, Tilžės gimnazija, Tilžės Lietuvių literatūrinė draugija. Juose dirbusių asmenybių interesų sritys, puikus išsilavinimas, gebėjimas kultūrine veikla sudominti krašto šviesuolius iš esmės padėjo pamatą ir lietuvių folkloristikai.

L. Rėza.  Dainos oder Littauische Volkslieder. Königsberg, 1825.[1]

Liudviko Rėzos (1776–1840) pedagoginė ir mokslinė lituanistinė veikla, aukštas lietuvių liaudies poetinės kūrybos vertinimas sužadino ir į tautosakos rinkimo darbą įtraukė Mažosios Lietuvos parapijų šviesuolius – kunigus, mokytojus, dvarininkus ir kt. Lietuviškos tautosakos rinkimą bei vertimą į vokiečių kalbą pradėjęs XIX a. pirmajame dešimtmetyje, 1817 m. gruodžio 23 d. kreipimesi Lietuvių literatūros bičiuliams Rėza prašė pagalbos fiksuojant išnykstančios lietuvių kalbos duomenis bei liaudies dainas:

Tikrai nusipelno nedidelės tautinės dainos, kad būtų surinktos ir, skoningai išvertus į vokiečių kalbą, pateiktos platesnei literatūrinei visuomenei. <...> Todėl mano antrasis labai nuoširdus prašymas [pirmasis prašymas – paremti jo parengtą K. Donelaičio Metų leidimą] – kilniesiems lietuvių literatūros bičiuliams, kad jie užrašytų tokias dainas iš liaudies lūpų ir teiktųsi persiųsti jas man vertimui ir publikavimui[2].

Tokiu būdu Rėza, pats iš žmonių lūpų neužrašęs nė vienos dainos, padedamas gausių talkininkų, sudarė ir 1825 m. išleido pirmąjį lietuviškų dainų rinkinį Dainos oder Littauische Volkslieder.[3]

Po dainyno pasirodymo tautosakos rinkimas pastebimai pagyvėjo, įvairių parapijų kunigai arba kiti išsilavinę asmenys siuntė Rėzai savo užrašytą tautosaką, archyvas pildėsi nauja medžiaga. Vėliau Rėzos dainynas ir kitos jo archyve buvusios dainos buvo publikuotos dar tris kartus Berlyne (F. Kuršaitis, 1843),  Kaune (M. Biržiška, 1935, 1937), Vilniuje (J. Jurginis, B. Kmitas, 1958; A. Jovaišas, 1964). 

L. Rėzos dainynas inspiravo ir didžiulį susidomėjimą, ir folkloro rinkimo bei pubikavimo bangą tarptautinėje plotmėje. Į šį darbą įvairiais lygmenimis įsitraukė G. H. F. Neselmanas (Berlynas, 1853), A. Šleicheris (Veimaras, 1857), P. von Bolenas (Tilžė, 1857–1866) ,  F. Kuršaitis (Halė, 1876) A. Leskynas, K. Brugmanas (Strasburgas, 1882), A. Becenbergeris (Getingenas, 1882), K. Barčas (Heidelbergas, 1886, 1889) , M. Jankus (Tilžė, 1892),  V. Kalvaitis (Tilžė, 1886, 1894, 1895, 1905) ir kiti. XIX a. šiuo požiūriu laikytinas Prūsijos lietuvių dainų įamžinimo ir sklaidos aukso amžiumi.

L. Rėzos rankraščio fragmentas.[4]



[1] Prieiga per internetą: http://lithuanianfolklore.blogspot.com/2014/11/liudviko-rezos-dainu-rinkinys-ludwig.html

[2] Liudvikas Rėza. Lietuvių liaudies dainos. T. II. Paruošė A. Jovaišas. Vilnius: Vaga, 1964, p. 335.

[3] Dainos oder Littauische Volkslieder, gesammelt, übersetzt und mit gegenüberstehendem Urtext herausgegeben von L. J. Rheza. Königsberg, 1825. Jame spausdinami 85 dainų tekstai lietuvių ir vokiečių kalbomis, komentarai, straipsnis Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas bei septynios dainų melodijos.

[4] Prieiga per internetą: http://antologija.lt/files/texts_img/liudvikas-reza-lietuviu-liaudies-dainu-tyrinejimas.jpg