Prūsijos lietuvių muzikalumas ir kalba

Prūsijos lietuvių muzikalumas ir kalba

XVII a. rašytiniai šaltiniai atspindi Pūsijos lietuvių kultūros savitumą, vis dar gajas liaudies tikėjimo formas, nors jas evangelikų bažnyčia vizitacijomis bei nuostatais stengėsi kontroliuoti ir reglamentuoti. Iš šių dokumentų sužinome apie šio krašto lietuvių muzikalumą, nors jų dainavimas svetimšaliams atrodęs nelyginant vilkų staugimas.[1] Palankiau nusiteikusiesiems Lietuva atrodė esanti dainų bei giesmių kraštas:

Lietuva, tarsi giesmė, Tavo vardas iš rago išplaukia,
Kaimo ragu ir daina džiaugias Tava prigimtis.
Kai galvijus Tu ganai, rageliu paprastai pažaboji,
Lauką linksmai ardama, derliaus Jehovos prašai.
Ulbauji vaišių dainas, šermenų išrypuoji, vestuvių, -
Tu išdainuoji naiviai viską, ką žemėj regi.[…][2]
 

Bet čia pat raginama lietuvius nuo šiol mokytis ir šventų evangeliškų giesmių:

Giesmes šventas dabar, Tavo dvasiai iš naujo sudėtas,
Mokykis kilniai giedot, pritardama rageliu. […][3]

XVII a. pasirodžiusiuose E. Vagnerio, T. Lepnerio, M. Pretorijaus, K. Hartknocho etnografiniuose krašto žmonių gyvenimo aprašymuose jau žymiai daugiau kasdienybės istorijos detalių, tarp jų ir apie dainuojamąją tautosaką.

E. Vagneris, būdamas svetimtautis ir uolus evangelikas, Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitį ir papročius vertino gana ironiškai, paniekinančiai, peikė lietuvių laukinį būdą, polinkį į prietarus, neišprusimą[4]. Tačiau jo pasisakymuose daug svarbių su lietuvių muzikalumu susijusių detalių. Pavyzdžiui, nuotakos ir jos pulko dainavimas vestuvėse Vagneriui –

keistas gerklių plėšymas, primenantis vilkų staugimą, o ne muzikinę harmoniją. Ratelius merginos, apsvaigusios nuo alaus, šoka svirduliuodamos, vos pavilkdamos kojas, susiėmusios už rankų, visos tarsi išprotėjusios sudaro tai ratą, tai trikampį, po to keturkampį, žiūrint, kiek blaivios veda ratelį.

Jaunosios, paliekančios tėvų namus, rauda savo turiniu ir forma labai panaši į kitų kronikininkų užrašytas:

Sudiev, ugnele manoji! Likite sveiki, nameliai ir jūs, namų dievai! O, kokios atramos netenkate! Sudiev, tėveliai brangiausieji, kas jus maitins, kai manęs nebebus? Kas mals, o varge?! O, kaip išnyksta jūsų senatvės paguoda!

Išvažiuojant jaunajai į būsimo vyro namus, kyla riksmai, apylinkė ima skardėti nuo švilpynių ir būgnų triukšmo, o privažiavę kokį kaimą ar miškelį, visi kartu ima pūsti plonus ragelius ir mano (tarsi vaikai, paikysčių apimti), kad nuo to pranyksta velniai ir šmėklos.

Laidotuvių aprašymas taip pat neapsieina be, Vagnerio požiūriu,

juokingo raudojimo: Koks žiaurumas, – sako,neleido tau būti šalia mūsų, mano brangiausiasis? O gal tu pats nenori tarp mūsų gyventi? Sakyk, gal esi mažai pavalgęs ar atsigėręs, gal kada alkanas atsigulei miegoti? Kodėl neatsakai? Kokios dvasios, kokia dievybė ar dievai užvėrė tavo lūpas, kurios ir mirusios, atrodo, prašosi pabučiavimo.[5]

Platų Mažosios Lietuvos vietinių gyventojų istorinį bei etnografinį vaizdą XVII a. pateikia Būdviečių pastorius T. Lepneris.[6] Iš pasisakymų apie lietuvių dainavimą, galima spręsti, kad jis į tai žiūrėjo taip, kaip ir Vagneris, – priešiškai, bet nenuneigė lietuvių dainingumo:

Jie visi kompozitoriai ir patys pritaiko savo dainoms gaidą, nors kai kurių yra išmokę iš vokiečių. <...>  Iš prigimties jie linkę dainuoti, taigi puikūs apsigimę muzikai, pomėgį dainoms atsinešę į pasaulį; todėl jų moterys ir merginos vaišėse taip bliauna ir spiegia, jog reikia užsikišti ausis. Vaikinai nelabai linkę prie tų pramonių, o tik moterys ir merginos, kurios iš pat ryto nuo antrųjų gaidžių iki prašvintant muzikuoja sukdamos rankines girnas, nes girnų ūžesys joms yra tarsi bosas ir pagrindas.

Lepneris pastebi, kad lietuviškų dainų tematika labai įvairi, moterys daugiau mėgsta dainuoti apie meilę, bet dainuoja ir apie viską, kas tik šauna į galvą ir ką tik mato prieš akis.[7] Lepneris vienas iš pirmųjų ne tik sumini Prūsijos lietuvių naudotus muzikos instrumentus, bet ir pilniau juos apibūdina bei graviūroje pavaizduoja kankles, būgnus, trimitus, ragus, švilpynes, smuikus, psalteriumą ir kankles iš Didžiosios Lietuvos.

Vario raižinys iš 1744 m. T. Lepnerio Prūsų lietuvio leidimo[8]
 

Vakarų Europoje sklandžiusios Apšvietos epochos idėjos, aukštinusios žmogaus protą ir jo galią keisti pasaulį, turėjo poveikį ir lietuvių kalbos ir kultūros (iš)likimui Prūsijoje. XVIII a. pradžioje lietuvių kalbos išsaugojimu, gryninimu, tautosakos rinkimu ėmė rūpintis kai kurie protestantų kunigai. Nežiūrint jų rezervuoto požiūrio į patį liaudies dainų dainavimą, šio amžiaus viduryje publikuoti pirmieji trys lietuviškų dainų tekstai.

Gumbinės kunigas ir pirmasis lietuvių kalbos normintojas Michaelis Merlinas (1641–1708) savo knygelėje Pagrindinis lietuvių kalbos principas[9] 1706 m. rašė, kad

nereikėtų niekinti ir lietuvių d a i n ų. (Dainas der  Littauischen Mägde). Tai ne tam, kad tas kvailystes (Narrenpossen) imtume dainuoti, bet kad iš ten išsirinktume „guten und usu probata vocabula“ (ib.). Kas taip darysiąs ir stropiai užrašinėsiąs dainas, ilgainiui susirinksiąs puikų išteklių lietuviškų žodžių ir nesigailėsiąs padėto darbo.[10]

Maždaug tuo pačiu metu savo lingvistinius tyrinėjimus, susijusius lietuvių kalbos, kartu ir tautos kilmės problema, pradėjo ir žymus Rytų Prūsijos lietuvių raštijos veikėjas kunigas Pilypas Ruigys (16751749). Su jo vardu yra susijęs pirmųjų lietuviškų dainų tekstų paskelbimas spaudoje. 1745 m. vokiečių kalba išleistame Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime[11] Ruigys, palaikęs Merlino poziciją lietuvių kalbos atžvilgiu bei norėdamas pailiustruoti jos grožį bei turtingumą, į šį leidinį įdėjo tris lietuvių liaudies dainas su jų vertimais į vokiečių kalbą: Anksti Rytą, Rytuźį, Asz turrėjau Źirguźėlį, Asz atsisakiau savo mocźuttei[12].

Apie dainų kalbą Ruigys rašė:

lietuvių kalbos grožį geriausiai liudija paprastų mergaičių sukurtos visokiausiomis progomis Dainos, arba odės, kurių reikia įdėti šioje vietoje, o kurdami dainas, tie paprasti žmonės natūraliai vartoja visokiausias sau pravarčias priemones – užuominas, išradingus tropinius ir enigmatinius nusakymus.

Tiesa,čia pat ir persergėjo:

nederėtų man čia tokie niekai dėti, jei nebūtų žinoma, jog daug idiominių kalbos savybių galima pažinti iš šitokių odžių ir iš lietuvių moterų, mažai tesueinančių su vokiečiais. Nuo srutų kalno, pasitaikančio mokytų žmonių sukurptose dainose, reikia ir šioje kalboje pasisaugoti ir širdį bei laiką skirti gražioms religinėms giesmėms.[13]

1745 m. Karaliaučiuje išleistas P. Ruigio tyrinėjimas.[14]

Rytų Prūsijoje jau nuo XVI a. tarp liaudies dainų ir religinių giesmių vyko nuožmi konkurencija. ХVII–XVIII a. lietuviškų giesmynų leidyba buvo itin intensyvus ir svarbus kultūrinis reiškinys, per krašto bažnyčių tinklą pasiekdavęs atokiausius kaimų, kuriuose tautosaka vis dar buvo gyva, gyventojus. Pirmasis lietuviškų liaudies dainų rinkinys, inspiruotas Apšvietos idėjų, pasirodė tik XIX a. pradžioje. 


[1] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai II (XVI amžius). Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 493.

[2] Koženiauskienė R. XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius: Mokslas, 1990, p. 390.

[3] Ten pat, p. 390.

[4] Vita et mores Lithvanorum in Borussia sub districtu Insterburgensi et Ragnitensi… per Erhardum Wagner, Regiomonti, 1621; Wagneris, Erhardas. Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitis ir papročiai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 21–22.

[5] Wagneris, Erhardas. Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitis ir papročiai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 33–37, 42–45.

[6] Lepneris, Teodoras. Prūsų lietuvis. Parengė Vilija Gerulaitienė. Vilnius: LII leidykla, 2011.

[7] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai III. (XVII amžius). Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 363.

[8] Lepneris, Teodoras. Prūsų lietuvis. Parengė Vilija Gerulaitienė. Vilnius: LII leidykla, 2011, p. 142–143.

[9] Mörlin M. Principium primarium in lingva Lithvanica. Königsberg, 1706.

[10] Jonikas P. Maž. Lietuvos bažnytinės kalbos reformos projektas 18 a. pradžioje. Archivum Philologicum. VI knyga. Kaunas, 1937, p. 82.

[11] Betrachtung der Littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften : Aus vielen Scribenten, und eigener Erfahrung, mit Fleiß angestellet, und zu reiferer Beurtheilung der Gelehrten, zum Druck gegeben / von Philipp Ruhig, Pharrern und Seniore zu Walterkehmen, im Hauptamt Insterburg. Königsberg: druckts und verlegts Johann Heinrich Hartung, 1745. 88 s. 

[12] Pilypas Ruigys. Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas. Vilnius: Vaga, 1986, p. 93–96.

[13] Ten pat, p. 152, 154, 157.

[14] Prieiga per internetą: http://www.mab.lt/Donelaitis/biografija.html