Muzika. A. Becenbergeris ir K. Barčas

Muzika. A. Becenbergeris ir K. Barčas

Prūsijos lietuvių dainos, kai jas pastebėjo mokyti žmonės, tapo gaiviąja lietuvių kalbos gryninimo ir norminimo  versme. Dėl to poetinių tekstų užrašyta yra gerokai daugiau negu melodijų. Tačiau XIX a. pagyvėjo ir melodijų užrašinėjimas bei publikavimas.

A. Becenbergeris (1851–1922).[1]

XIX a. gausų pluoštą originalių Prūsijos lietuvių melodijų surinko vokiečių kalbininkas, archeologas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Becenbergeris (1851–1922). 1880 m. atsisakęs pareigų Gotingeno universitete, Becenbergeris atvyko dirbti į Karaliaučiaus universitetą ir įsitraukė į Mažosios Lietuvos visuomeninį-kultūrinį gyvenimą, susipažino su įdomiais krašto žmonėmis, padėjusiais tarp vietinių gyventojų rasti reikalingus informantus.

Rinkdamas duomenis kalbai, o maždaug nuo 1883 m. atlikdamas archeologinius tyrinėjimus Klaipėdos krašte, Becenbergeris čia aplankė nemaža vietovių. Iš sutiktų žmonių 1879–1887 m. užrašė ir lietuviškų dainų ir, pabrėžtina, jų melodijų. Patys rezultatyviausi dainų radiniais buvo 1880 metai Klaipėdos ir Šilutės  apylinkėse. Stebėtinas ne tik Becenbergerio surinktų dainų kiekis, tačiau ir gana tiksi melodijų notcija. Tai rodo XX a. Klaipėdos krašte iš M. Klingerienės, A. Mažeivos, G. Lacytienės užrašytos dainos.

1879–1880 m. Becenbergerio surinkta dainuojamoji tautosaka (67 dainų tekstai ir 34 melodijos) buvo publikuota vertingame kalbos bei mitologijos veikale Litauische Forschungen.[2] Beveik visos dainos su melodijomis įtrauktos į kapitalinį XIX a. lietuviškų dainų rinkinį K. Barčo Dainų balsai, kai kas perspausdinta XX a. leidiniuose.

XIX a. pabaigoje Rytprūsiuose stiprėjo mintis, kad  lietuvių tauta, kalba, kultūra artimiausiu laiku išnyks, todėl reikia kuo skubiau rinkti, kaupti ir tirti kultūrinį šio krašto lietuvių palikimą. Tuo tikslu Tilžėje įkurta Lietuvių literatūrinė draugija, kuri tyrinėjimus skelbė periodikoje, leido įvairių autorių knygas. Pirmoji iš šių knygų – Kristijono Barčo (1832–1890) sudaryti Dainų balsai.[3] Barčas draugijai priklausė nuo pat jos įkūrimo, o 1881 m. buvo išrinktas į draugijos valdybą ir  paskirtas bibliotekininku.

Tautosaką Barčas pradėjo rinkti dirbdamas privačiu mokytoju Lindikių dvare prie Širvintos: 1856–1858 m. Širvintos ir Pilkalnio apylinkėse užrašė 83 dainas. Šį laikotarpį jis pats prisimena:

Jei jaunystės įkvėpimo nebūtų parėmęs laikas ir aplinkybės, tai tikriausiai čia pirmą kartą paskelbtų melodijų skaičius iš Širvintų apylinkės nebūtų toks didelis, koks dabar yra iš tikrųjų. Lietuviai pamažu priprato prie to, kad vienuose namuose yra jų tautiškų dainų neapsimetęs bičiulis ir gerbėjas, ir siuntė ten kiekvieną, kuris mokėjo nors kiek padainuoti. (...) Kai paskui linksmoje kamaraitėje prie smulkių skanėstų prasidėdavo daina, ji skambėdavo laisvai, ir užrašytojas galėjo būti tikras, kad jis, dešine ranka užrašydamas, o kairiąja smuiku patvirtindamas, ką girdėjęs, užrašė tikrai lietuvišką melodiją.[4]

Vėliau mokytojaudamas Tilžėje, Barčas toliau užrašinėjo liaudies dainas Vilkyškių, Tilžės apylinkėse.

Barčo meilė lietuvių liaudies dainoms bei veikla Lietuvių literatūrinėje draugijoje ir buvo pagrindinės prielaidos Dainų balsų atsiradimui. Įvadiniame leidinio straipsnyje Barčas nurodė savo tikslą: iš spausdintų leidinių bei rankraščių surinkti lietuvių liaudies dainas į vieną plačiajai visuomenei prieinamą rinkinį. Veikiausiai jis turėjo omenyje ne tik vietinę Rytų Prūsijos aplinką, bet taip pat tikėjosi, kad Dainų balsai sudomins Vakarų Europos tautosakos tyrinėtojus, juolab kad Lietuvių literatūrinė draugija palaikė ryšius su panašiomis draugijomis Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir kitur. Tikriausiai tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Dainų balsuose lietuvių kalba spausdinamas tik pirmasis dainos posmelis po gaidomis, kiti posmeliai  išversti į vokiečių kalbą.

K. Barčo Dainų balsų titulinis puslapis

Dainų balsai yra pats didžiausiais ir išsamiausias XIX a. lietuviškų dainų melodijų rinkinys: jame yra 454 melodijos. Iš jų 321 užrašyta Mažojoje Lietuvoje, 97 – Didžiojoje Lietuvoje, 36 vietovės nenurodytos. Tačiau pagal šaltinį, iš kurio paimta dainos melodija, galima manyti, jog ir jų dauguma buvo užrašyta Mažojoje Lietuvoje. Vadinasi, didžiąją dalį Dainų balsų sudaro Mažojoje Lietuvoje užrašyta tautosaka – 77 %, Didžiojoje Lietuvoje – 22,3 %, autorinė kūryba sudaro 0,7 % .

 

K. Barčo Dainų balsuose skelbtų melodijų užrašymo vietovės. Žemėlapio sud. L. Petrošienė

Barčas, ilgą laiką bendravęs su šio krašto žmonėmis, pats užrašęs daugybę melodijų, buvo Mažosios Lietuvos gyvosios dainavimo tradicijos liudytojas ir žinovas. Apie tai galima spręsti iš jo pastangų muzikiniais ženklais išreikšti melodijos atlikimo pobūdį: tempą, dinamiką, nuotaiką. Pratarmėse ir pastabose yra teorinių jo paties ir kitų autorių samprotavimų apie lietuviškų melodijų muzikinę sandarą, kurios nepraranda savo reikšmės ligi šiol. Barčas pasižymėjo moksliniu preciziškumu, suprato šios informacijos svarbą dainų melodikos bei tekstų tyrinėjimui, apskritai etnologijos mokslui. Barčo Dainų balsai laikytini lietuvių liaudies dainų, užrašytų iki XIX a. antrosios pusės, melodijų sąvadu.

Po Barčo iki XX a. 3-ojo dešimtmečio Mažojoje Lietuvoje nebebuvo dainų užrašinėtojų, sugebančių melodijas fiksuoti natomis. Neatsirado nė vieno vietinės kilmės muziko, kurį būtų dominusi lietuviška liaudies daina. Vokiečių mokslininkai tam nebeskyrė dėmesio, o vietinių inteligentų pajėgos buvo silpnos.

2000 m. Vilniuje išleistas redaguotas Barčo Dainų balsų leidimas. Jame dainų tekstai, pasitelkus lietuviškus dainų tekstų variantus, pateikti lietuvių kalba.

 

2000 m. Vilniuje išleistas redaguotas K. Barčo Dainų balsų leidimas.


[1] Prieiga per internetą: https://www.atviraklaipeda.lt/2017/11/16/juodkranteje-atidengs-skulptura-zymiam-mokslininkui/

[2] Litauische Forschungen. Beiträge zur Kenntniss der Sprache und des Volkstumes der Litauer von Adalbert Bezzenberger. Göttingen. Peppmüller, 1882.

[3] Dainu balsai. Melodieen litauischer Volkslieder, gesammelt und mit Textübersetzung, Anmerkungen und Einleitung (…) herausgegeben von Christian Bartsch. Bd. I, II. Heidelberg, 1886, 1889.

[4] Ten pat, p. VIII.