Lietuvininkų dainų žanrai, melodika, kalba

Lietuvininkų dainų žanrai, melodika, kalba

Melodija yra sunkiausias dalykas, kai norime apibūdinti lietuvių liaudies dainą, nes ji sunkiai paklūsta meno kanonams. Užrašant ją natomis dingsta tai, kas gražiausia ir neišreiškiama. Tarsi paukščių giesmėje staigūs liaudies dainos pakilimai, greiti kritimai ir švelnūs bangavimai išsprūsta bebandant tai sulaikyti ir išreikšti ženklais[1] – apie Prūsijos lietuvių dainas XIX a. pradžioje rašė L. Rėza.

XVIII a. pabaigoje ir visą XIX a. būta bandymų analizuoti ir apibendrinti muzikinius Prūsijos lietuvių dainų bruožus: melodiką, ritmiką, formą, tempą, atlikimo stilių ir kt. Nors į muzikinį folklorą žiūrėta pro klasikinės muzikos prizmę, dainų muzikinius bruožus jų natūralaus gyvavimo amžininkai nusakė gana teisingai. Netikslumai galėjo atsirasti todėl, kad įvairaus lygio tyrinėjimai dažniausiai aprėpė ne visas šiandien žinomas melodijas, o tik dalį, buvusią tyrėjo žinioje.

1805–1998 m. Mažojoje Lietuvoje (Klaipėdos krašte ir dabartinėje Kaliningrado srityje) užrašyta per septynis šimtus dvidešimt lietuviškų dainų. XX a. pasikeitė dainų užrašymo geografija, kokybė ir mastai. XX a. dabartinėje Kaliningrado srityje lietuviškų dainų melodijų jau nebeužrašyta. O Klaipėdos krašte labai išaugo dainų užrašymų, čia XX a. užrašyta 4/5 visų Klaipėdos krašto dainų. Tačiau tai nesietina su liaudiško dainavimo tradicijos pagyvėjimu. Priešingai, sprendžiant pagal visų laikų poetinių tekstų užrašymus, natūralioji tradicija keitėsi, XX a. pabaigoje nutrūko arba buvo ir iki šiol yra palaikoma sąmoningai. Gausesnius tautosakos užrašymus lėmė lietuvių folkloristikos raida bei techninė pažanga. Pradėtos naudoti vaizdo ir garso įrašymo priemonės duomenų rinkimą ir pagreitino, ir patobulino.

 

            

Mažosios Lietuvos dainų melodijų užrašymo vietovių žemėlapis. Sud. L. Petrošienė.[2]

Lietuvininkų dainų melodijų sandaroje yra du stilistiniai sluoksniai: monodija ir homofonija, kuri dėl stiprios vienbalsio dainavimo ir giedojimo tradicijos daugiabalsės formos neįgavo. Homofoninės struktūros melodijos, nors joms nesunkiai būtų galima pritarti keliais balsais, dainuotos unisonu. Šiandien homofoninės stilistikos melodijos kartais dainuojamos daugiabalsiškai, tačiau patvirtinimo apie daugiabalsio dainavimo tradicijos buvimą Mažojoje Lietuvoje nėra. Kai šios tradicijos nesilaikoma, mėginama lietuvininkų dainoms pritarti antru balsu, jų skambesys kaip mat įgauna bendralietuvišką charakterį.

Didžioji lietuvininkų dainų melodijų dalis ~ 72 % yra mažorinio pobūdžio,  ~ 13,6 % minorinių, ~ 14,4 % kintamųjų dermių melodijų. Tad Gisevijus, XIX a. nurodęs mažorinių ir minorinių melodijų santykį minorinių naudai (6:1), tikriausiai kabėjo ne apie muzikinę sandarą, bet apie jų elegišką nuotaiką. Kita vertus, XX a. pastebėta mažorinių melodijų gausėjimo tendencija, minorinės ir kintamų dermių melodijos bėgant laikui gana sparčiai nyko. Muzikinio folkloro melodikos paprastėjimas ir mažoriškėjimas sietinas ir su miesto muzikos skverbimusi į tradicinę kaimo muzikinę praktiką.[3]

 Lietuvininkų dainų melodinės linijos išraiškingos: tai ir plačiai išvingiuotos (oktavos, nonos, kartais net didžiosios decimos ir undecimos diapazono) melodijos, kuriose pasitaiko šuolių, ir nuoseklios neplačios apimties (kvintos, sekstos) melodijos.  Visai siauros, tik tercijos ar kvartos apimties  melodijos – retenybė. 

Lietuvininkų dainų ritmika įvairi, raiški, artimai siejasi su tarmės ypatybėmis. Tiek dainoms, tiek ir instrumentinei muzikai ypač būdingas trijų dalių metras. Dainininkų emocionalumas, polinkis improvizuoti, solinis atlikimas neretai lemia kintamą metrą. 

 

Žvejų vestuvės Kuršių Nerijoje.[4]

XVI–XIX a. rašytiniuose šaltiniuose minimos Prūsijos lietuvių apeiginės vestuvių, laidotuvių raudos bei giesmės, yra žinių apie gimtuvių, kalendorinių švenčių, susijusių su lauko darbų pradžia ir užbaigimu, vaišių, meilės, darbo, karines dainas, muzikos instrumentus, šokius ir ratelius. Visa tai buvo sinkretiška papročių ir apeigų dalis. Archyvinė etnografinė medžiaga rodo, kad XX a. lietuvininkų dainos su šeimos, kalendorinių švenčių apeigomis jau mažai kuo siejosi ir buvo tik pasilinksminimų dalis. Šventėse ir kasdienybėje evangeliškos giesmės pozicijos ilgainiui tapo stipresnės, ji giedota svarbiausiais apeigų momentais bažnyčioje ir namie. Dirbdami laukuose, talkose, įvairių darbų pabaigtuvėse Klaipėdos krašto lietuvininkai, nepaisydami religinių suvaržymų, galėjo drąsiau įsijungti į bendrą dainą su žemaičiais.  Žvelgiant į visą lietuvininkų dainų klodą, galima sakyti, kad daugiausia yra vestuvinių, šeimos ir karinių-istorinių dainų, išskirtinės kitų Lietuvos regionų atžvilgiu yra žvejų dainos. Maža vaikų, humoristinių, beveik visai nėra kalendorinių dainų.

Iki Antrojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje dalyje, išskyrus Klaipėdos krašto šiaurinę dalį, lietuviai kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, artima kauniškiams. Dialektologai iš turimų tekstų sprendžia, kad Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičiai sudarė dvi ryškias patarmes: šiaurinę (striukiai) ir pietinę (baltsermėgiai).[5]  Pietinėje Klaipėdos krašto dalyje nuo vakarų žemaičių ribos panemune iki Smalininkų buvo kalbama Klaipėdos krašto aukštaičių tarme, kuri priklauso vakarų aukštaičių kauniškių tarmei ir mažai skiriasi nuo bendrinės kalbos. Čia dainuotos melodijos artimos suvalkiečių, ypač veliuoniškių dainų melodikai.

Šiaurinėje Klaipėdos krašto dalyje pagal Baltijos jūrą ir Kuršių marias nuo Nemirsetos – Kretingalės linijos iki Juknaičių – Šilininkų linijos buvo kalbama vakarų žemaičių (Klaipėdos krašto žemaičių donininkų) tarme, kuri turi bendrumų su šiaurės ir pietų  žemaičių tarmėmis, bet ir gerokai nuo jų skiriasi. Klaipėdiškių dainų melodikoje atsekami žemaitiškų dainų pėdsakai.

Liaudies dainose paprastai smulkesnės tarminės ypatybės nėra išlaikomos. Ypač tai ryšku aukštaitiškojoje Klaipėdos krašto dalyje ir Klaipėdoje užrašytoms dainoms (M. Jankaus, E. Jankutės, M. Lacyčio, G. Lacytienės ir kt. dainos). Minėti pateikėjai dainavo beveik gryna bendrine lietuvių kalba. Žemaitiškojoje dalyje tarminių ypatybių gana daug, ypač E. Jurgenaičio, A. Deivelaičio, A. Goberio, M. Klingerienės, A. Mažeivos dainose.

Nemaža dalis lietuvininkų dainų atspindi savitą pamario krašto gyvenseną, sąsajas su gamta. Be to šio krašto dainose minimi kitokie vietovardžiai nei Didžiosios Lietuvos dainose. Piršliai pas lietuvininkų merginas dažniausiai atjoja iš Berlyno, Tilžės, Karaliaučiaus, Potsdamo, Varšuvos, Klaipėdos, kur namai su špygelių langais. Tai labiau svajonių, o ne realios vietos. Šiaurinės Klaipėdos krašto dalies (ypač Rusnės) žvejų dainose minimi netolimi vietovardžiai: Šyša, Pakalnė, Vorusnė, Rusnė, Krokų lanka, Nemunas. Dainose nesakoma Baltijos jūra ar Kuršių marios –  tik jūra ir marios. Visos šios vietos žvejams ir jų šeimų nariams buvo puikiai pažįstamos, konkrečios – kitokios jūros ar marių jie nežinojo.[6]


[1] Bartschas, Christianas. Dainų balsai. Parengė J. Čiurlionytė, L. Burkšaitienė, V. Daniliauskienė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija. 2000, p. 40.

 

[2] Petrošienė, Lina. Lietuvininkų etninė muzika: identiteto problemos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, p. 48.

[3] Ten pat, p. 262–263.

[4] Prieiga per internetą: http://www.zemaitijospaveldas.eu/lt/teodoras-lepneris-prusijos-lietuvis-der-preusche-littauer-1744-m

[5] Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių kalbos istorija. T. VI. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 128.

[6] Klaipėdos krašto dainos ir muzika. 1935–2000 metų įrašai. Sudarė Austė Nakienė, Lina Petrošienė, Gaila Kirdienė. Knyga ir kompaktinė plokštelė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 23–24.