Lietuvininkų dainos XX-XXI a.

Lietuvininkų dainos XX-XXI a.

XX a. pirmosios pusės istoriniai įvykiai, lietuvininkų apgyventų žemių padalijimas Vokietijos ir Lietuvos valstybėms pakeitė ir kultūrinę lietuvininkų padėtį. Karaliaučiaus universiteto mokslininkų dėmesys lietuvių kalbai ir kultūrai slopo, tautosakos rinkimas Karaliaučiaus krašte ilgainiui visiškai nutrūko.

Klaipėdos krašto faktinė priklausomybė Lietuvos respublikai turėjo didelės įtakos vietos žmonių gyvenimui. Intensyviau pradėjo reikštis bręstanti lietuvininkų savimonė, skatinusi tautinį judėjimą ir Didžiojoje Lietuvoje, vis aktyvesnė tapo prolietuviškai nusiteikusi inteligentija. Į tautosakos rinkimo darbą pamažu įsitraukė pavieniai lietuvių etnografai, folkloristai, kompozitoriai ar tautosakai prielankūs asmenys.

Didžiulį kiekį vertingos lietuvininkų dainuojamosios tautosakos tekstų pirmąjį XX a. dešimtmetį sugebėjo surinkti, o kai ką ir išleisti Ansas Bruožis (Jonas Pakalniškis), Vilius Kalvaitis, Jurgis Banaitis. Vėliau šio darbo ėmėsi tautosakos mylėtojai Jurgis Gožė, Anė Jagomastaitė-Vilmantienė, Dovas Jagomastas, Elzė Jankutė, muzikai profesionalai – Stasys Šimkus, Juozas Žilevičius su savo mokiniais, A. Skrickis ir tautosakininkas dr. Jonas Balys. Iki 1939 m. Klaipėdos kraštą užimant vokiečiams, tautosaką užrašinėjo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai, skatinami ir remiami lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų Antano Venclovo, Jono Užpurvio, Salio Šemerio. Surinkta vertinga medžiaga perduota 1935 m. Kaune įsteigtam Lietuvių Tautosakos Archyvui.

1922 m. kompozitoriui S. Šimkui per pusšimtį dainų padainavo žymiausia XX a. pr. Klaipėdos krašto asmenybė Martynas Jankus. Kompozitorius užrašė melodijas ir pirmąjį dainos posmelį. Kai 1934 m. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija sudarė Komisiją tautos melodijoms rinkti bei įsigijo du fonografo aparatus, kuriais gana sparčiai imta įrašinėti liaudies muzika, Jankus ir jo dukra E. Jankutė 1935 m. buvo pakviesti įdainuoti savo dainas į garso plokšeles. Tai pirmieji lietuvininkų balsai, įamžinti garso laikmenose.

 

Martynas Jankus (1858–1946).[1]

Martynas Jankus (1858–1946) – žymiausias XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų, Mažosios Lietuvos Vyriausiojo gelbėjimo komiteto pirmininkas ir atstovas Valstybės taryboje, Tilžės akto signataras. Paradoksalu yra tai, kad baigęs tik kaimo pradinę mokyklą Bitėnuose, buvo ypatingai šviesi ir nepaliaujamai besilavinusi asmenybė, visas savo jėgas sutelkęs į lietuvybę ir lietuviškos spaudos leidybą bei Didžios ir Mažosios Lietuvos kultūrinio suartėjimo idėjos įgyvendinimą.

Greta įvairiapusiškos veiklos Jankus yra ir vienas svarbiausių XIX–XX a. sandūros lietuvininkų dainuojamosios tautosakos rinkėjų, leidėjų ir pateikėjų. Jo dainavimo maniera ir repertuaras atskleidžia būdingiausius lietuvininkų meloso bruožus: monodiją ir iš jos išriedančias dermines spalvas, ritmo bei metro laisvę. 

M. Jankus su dukra Elze prie Rambyno aukuro.[2] 

Antrasis pasaulinis karas ir jo baigtis, geopolitinis teritorijų perdalijimas, deportacijos, emigracija iš esmės pakeitė ir Mažosios Lietuvos gyventojų demografinę sudėtį.

Maždaug nuo 1950 m. ekspedicijas tautosakai ir tarmių medžiagai rinkti į Klaipėdos kraštą pradėjo rengti pirmiausia specialios institucijos: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas (dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), Lietuvos valstybinė konservatorija (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir jos Klaipėdos fakultetai (dabar Klaipėdos universitetas). 

Danutė Kuzinienė užrašinėja tautosaką iš Rusnės žvejo Viliaus Vestfolio 1954 m.[3] 

Iš likusiųjų Lietuvoje vyresniosios kartos lietuvininkų dar buvo užrašyta dainų. Tačiau  1960 m. ekspedicijoje dalyvavusi Bronislava Kerbelytė prisimena, kad su vietiniais žmonėmis bendrauti buvo nelengva, daugelis tebesielvartavo dėl karo išblaškytų šeimų ir žuvusių artimųjų. Tuo metu naudoti portatyviniai magnetofonai buvo labai sunkūs, juosta sukdavosi netolygiai, įrašai būdavo nekokybiški. Ypatingais atvejais, kaip, pavyzdžiui, Giruliuose gyvenusios M. Klingerienės dainoms įrašyti naudotasi stacionariu magnetofonu. Jis buvo vežiojamas autobusiuku, jam varyti naudotas elektros generatorius. Ekspedicijas rengė ir pavieniai entuziastai. Ypač vertingų duomenų apie lietuvininkų gyvenimą bei dainas surinko žurnalistas Vytautas Kaltenis.

Nauja surinkta lietuvininkų tautosaka spausdinta įvairiuose pokaryje išleistuose dainynuose ir tautosakos rinkiniuose, kurie būdavo sudaromi ne etninės muzikos dialektų, bet tautosakos žanrų pagrindu. Bene reikšmingiausias lietuvininkų dainuojamosios tautosakos pažinimui buvo 1958 ir 1964 m. išleistas L. Rėzos Dainų ketvirtasis leidimas pavadinimu Lietuvių liaudies dainos.[4] Šio leidinio muzikinė medžiaga XX a. tapo etalonu, reprezentuojančiu Mažosios Lietuvos etninės muzikos stilių. Kituose leidiniuose išsibarsčiusios lietuvininkų dainų melodijos, būdamos gana skirtingos (ypač lietuvininkų klaipėdiškių) nuo Rėzos dainyne esančiųjų, neatsvėrė susidariusios nors ir teisingos, bet gana vienpusiškos nuomonės apie jų muzikinius ir dialektologinius bruožus.

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje pagausėjo leidinių, skirtų Klaipėdos krašto ir visos Mažosios Lietuvos istorijai ir kultūrai. Dainuojamoji tautosaka skelbta knygose Rusnė,[5] Lietuvininkų žodis,[6] Bėgau jūružėm,[7] išleistas redaguotas[8] K. Barčo Dainų balsų leidimas.

Lietuvininkų žodis, 1995.

XX a. į lietuvių liaudies dainų antologijų, kitų etninės muzikos garso įrašų plokšteles lietuvininkų dainos neįtrauktos, nors archyvuose tikrai buvo vertingų ir geros kokybės įrašų. Suvalkijos dainos ir muzika (2003) – pirmoji garso plokštelė, kurioje buvo įtraukta Jankaus padainuota daina Prieš kalną beržai, pakalnėj klevai.[9] 2006 m. išleista vienos žinomiausių Klaipėdos krašto dainininkių A. Mažeivos trisdešimties dainų plokštelė Eit mergeli pajūriais,[10] o 2017 m. pasirodė antologinio pobūdžio leidinys Klaipėdos krašto dainos ir muzika.[11]

  

 



[1] Prieiga per internetą: http://www.spaudos.lt/Knygnesiai/Martynas_Jankus_issamiau.htm

[2] Prieiga per internetą: http://www.savaite.lt/panorama/lietuva/1694-mazosios-lietuvos-azuolas-martynas-jankus.html

[3]1954 m. Valstybinės konservatorijos (dab. LMTA) ekspedicija Klaipėdos krašte. D. Kuzinienė užrašinėja folklorą iš žvejo rusniškio Viliaus Vestfolio. Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvas. Nuotraukos originalas saugomas LMTA Etnomuzikologijos instituto archyvuose.

[4] Rėza L. Lietuvių liaudies dainos. T. I. Paruošė J. Jurginis ir B. Kmitas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958; T. II. Paruošė A. Jovaišas. Vilnius: Vaga, 1964.

[5] Rusnė. Red. A. Matulevičius ir kt. Vilnius: Mintis, 1992. Publikuojama 12 lietuvininkų dainų su melodijomis. Pateikėjai: V. Vestfolis, A. Goberis, E. Grikšaitienė, K. Reizgys, E. Jurginaitis.

[6] Lietuvininkų žodis. Parengė Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius. Kaunas: Litterae Universitatis, 1995. Publikuojamos XX a. užrašytos 122 liaudies dainos su melodijomis.

[7] Bėgau jūružėm. Klaipėdos krašto dainos. Parengė L. Petrošienė, J. Bukantis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997. Spausdinamos 88 A. Deivelaičio, M. Klingerienės, A. Mažeivos dainos su melodijomis.

[8] Bartschas, Christianas. Dainų balsai. Parengė J. Čiurlionytė, L. Burkšaitienė, V. Daniliauskienė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2000.

[9] Suvalkijos dainos ir muzika. 1935–1939 metų fonografo įrašai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003.

[10] Eit mergeli pajūriais. Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos. Sudarė Lina Petrošienė ir Jonas Bukantis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006.

[11] Klaipėdos krašto dainos ir muzika. 1935–2000 metų įrašai. Sudarė Austė Nakienė, Lina Petrošienė, Gaila Kirdienė. Knyga ir kompaktinė plokštelė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017.