Ištakos. Aisčiai, prūsai, lietuviai

Ištakos. Aisčiai, prūsai, lietuviai

Prūsijos lietuvių tautosakos sodas, kadaise buvęs laukinis ir laisvai vešėjęs aisčių, sembų, notangų, skalvių būtyje, šiandien yra tapęs brangiausių retenybių oaze. Šimtmečiais jis praeiviams, kai kada ir saviesiems, atrodė patrauklus arba keistas, jie jį puoselėjo arba siekė sunaikinti.

IX a. keliautojo Vulfstano iš Hedebiu dėmesį patraukė aisčių laidojimo apeigose vykusios vaišės ir žaidimai (spėjama, laidotuvių raudos ar giesmės) prie mirusiojo.[1] Romos vienuolis Johanas Kanaparijus X a. rašė kaip prūsai, nužudę krikštytoją Adalbertą Prahiškį, linksma daina garbino savo piktadarystę.[2]

Puslapis iš Vulfstano rankraščio Britų bibliotekoje (MS Cott., Nero A.i): Sermo Lupi ad Anglosquando Dani maxime persecuti sunt eos quod fuit anno millesimo XIIII ab incarnatione Domini nostri Jesus Christi[3]

Viduramžių metraščiuose, ordinų bei bažnyčių vienuolynų kronikose, šventųjų gyvenimų ir kelionių aprašymuose plačiai nušviesti keletą šimtmečių trukusių krikščionių kovų su pagonimis įvykiai. Krikščionių tikėjimo skleidėjai siekė priversti prūsų gentis atsižadėti savo religijos bei pagoniškų apeigų. Iš šių šaltinių žinoma, kad atlikdami religines apeigas jie dainavo, šoko, grojo muzikos instrumentais, prie mirusiojo raudojo raudas, žaidė. Už šiuos veiksmus jiems buvo grasinama griežtomis bausmėmis. XV a. Sambijos vyskupo Michaelio Jungės įsake nurodoma:

Taip pat visiškai neleidžiama jiems dainuoti, burti iš  alaus, iš jaunučių paukščių ir visais kitokiais būdais; už šį nusidėjimą bausmė – uždrausti su Bažnyčia laidoti, o jeigu toliau neklausysperduoti valstybiniam teismui, kad padarytų galutinį sprendimą.[4]

XVI a. pradžioje Kryžiuočių ordino valstybė tapo pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, kurioje plito Reformacijos idėjos, turėjusios ypatingą reikšmę Prūsijos ir visų lietuvių kultūrai. Reformacija pirmiausia buvo liaudies tikėjimo bei gyvensenos pavidalų keitimas.[5] Liaudies dainas, tradiciškai siejamas su papročiais ir apeigomis, ilgainiui turėjo pakeisti evangeliškos giesmės. 1568 m. bažnytiniuose nuostatuose siūlyta jas giedoti ne tik bažnyčiose, bet visur – namie, laukuose dirbant įvairius darbus.[6]

Kaip ir bažnytinė liturgija, giesmės palengva artėjo prie parapijiečių proto ir širdies. Pirmiausia tam pasitarnauti turėjo gimtoji kalba. Prūsijos lietuviams jau 1547 m. išleistas Martyno Mažvydo Catechismvsa Prasty Szadei su vienuolikos giesmių priedu. 1566 ir 1570 m. atspausdintas pirmasis lietuviškas liuteronų giesmynas: Mažvydo Gesmės Chriksczoniskos. Jos atliko svarbų kultūrinį vaidmenį, nes supažindino prie liaudies dainų pripratusį eilinį lietuvį su kitokia, iš vakarietiško paveldo atkeliavusia kūryba.[7] Kita vertus, jau XVI a. liuteronai atsisakė Viduramžių poetikos ir ėmė linkti į naują – liaudišką visuotinę poetiką, neišvengė bažnytinių liaudies giesmių, ypač baladžių, raudų poetikos įtakos.[8]

Martyno Mažvydo katekizmas Catechismvsa Prasty Szadei (1547).[9]

Bažnytinių apeigų vedimas ir religinės raštijos kūrimas vietinėmis kalbomis akivaizdžiai neskatino liaudies dainos plėtotės, tačiau dainų poetikai neleido pranykti. Visuotinio raštingumo lygio kilimas ilgainiui liaudies kūrybą padėjo išsaugoti, bet ribojo jos raidą.  

Religinių giesmių ir liaudies dainų koegzisencija išlikusi ir XX a. Klaipėdos krašto žmonių sąmonėje. Jie skyrė dainos ir giesmės terminus, jų turinį ir paskirtį:

Mės, evangelikai, skyriemi giedojimą nuo dainavimo. Dvasiškas giesmes giedoti, tai ant Dievo garbės. Nuo dainavimo mumis graudeno: nedainok, velnis vypsos. Vienąsyk vienas kunigas iš nežinios suerzino parapiją sakydams: Dabar mės dainosim tą giesmę nr… Deja, dėl tokio nuobažnumo mūsų krašte išnyko senos dainos.[10]

Giesmės ir maldos ilgainiui stipriai įsitvirtino lietuvininkų kasdienybėje:

Pas mus vakare prieš miega butinai reikėjo melstis, rykmeti atsikėlus reikėjo melstis, sėdam prie stalo – reikėdavo melstis, atsikėlėm – reikėdavo melstis, užeis perkūnija – visus prikels iš lovos, vaikai prie knygų ir iš knygų reikėdavo giedot, praeis perkūnija – galėsi eit miegot.[11]


[1] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1996, p. 168–169.

[2] Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. I. Vilnius, 1955, p. 23.

[3] Prieiga per internetą: https://en.wikipedia.org/wiki/Wulfstan_(died_1023)

[4] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1996, p. 484.

[5] Lukšaitė, Ingė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečiasis dešimtmetis – XVII a. pirmasis dešimtmetis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Baltos lankos, 1999, p. 128–129, 174.

[6] Lukšaitė, Ingė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečiasis dešimtmetis – XVII a. pirmasis dešimtmetis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Baltos lankos, 1999, p. 395.

[7] Michelini, Guido. Donelaitis Mažosios Lietuvos giesmynų kontekste. Kristijono Donelaičio laikų liuteronų giesmių antologija. Sudarė Guido Michelini ir Darius Petkūnas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 10.

[8] Pociūtė, Dainora. XVIXVII a. protestantų bažnytinės giesmės. Vilnius, 1995, p. 52, 57.

[9] Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/VUB/VUB01-000541149

[10] Tydekas M. R. Žvilgsnis atgal. Lietuvininkų žodis. Parengė Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius. Kaunas: Litterae Universitatis, 1995, p. 660.

[11] Klaipėdos universiteto tautosakos rankraštynas Nr. 82, fonoteka Nr. 567.